Nors šiandien ne sekmadienis, tačiau mes iškilmingai švenčiame Kristaus Velykas, kurios keičia istoriją, sakė popiežius Leonas XIV, pradėdamas Kastel Gandolfo parapijos bažnyčioje penktadienio rytą aukotų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmės Mišių homiliją.
Marijoje iš Nazareto mes matome visų mūsų istoriją, Bažnyčios istoriją, kuri susilieja su visos žmonijos istorija, sakė popiežius pabrėždamas, kad būtent įsikūnijęs žmonijos istorijoje gyvenimo ir laisvės Dievas nugalėjo mirtį. Šiandien, kontempliuodami Švč. M. Mariją, mes matome, kad Dievas, nugalėdamas mirtį, į savo pergalę įtraukia ir žmogų. Jis nekuria savo Karalystės be mūsų „Taip“, tariamo Jo meilei. Kai ant kryžiaus Jėzus ištarė savo galingą žodį „Taip“, atėmusį iš mirties galią, tą akimirką prie kryžiaus stovėjo ir Mergelė Marija, kenčianti kartu su savo Sūnumi.
„Seserys ir broliai, Prisikėlimas ir šiandien įžengia į mūsų pasaulį, – sakė popiežius. – Net jei aplink save girdime mirties žodžius ir matome mirties pasirinkimus, Dievo teikiama gyvybė nugali neviltį konkrečia brolystės patirtimi ir naujais solidarumo gestais. Prieš tapdamas mūsų galutiniu likimu, Prisikėlimas jau dabar perkeičia mūsų sielą ir kūną, mūsų gyvenimą žemėje.“
Šios dienos Žodžio liturgijoje kalbama apie Mergelės Marijos apsilankymą pas giminaitę Elzbietą. Magnificat giesmė, kurią Evangelija įdeda į Marijos lūpas, skelbia viltį vargstantiesiems, alkaniesiems, visiems Dievą mylintiems žmonėms. Čia kalbama apie tuos pačius žmones, kuriems yra skirti ir Jėzaus palaiminimai. Jie jau regi tai, kas nematoma kitų žmonių akims: galingieji nuverčiami nuo sostų, turtingieji paleidžiami tuščiomis rankomis, pildosi visi Dievo pažadai. Tai, kas atrodė neįmanoma, tampa įmanoma su Dievo malonės pagalba. Kai tarp mūsų užsimezga meilės ryšiai, kurių dėka mes sugebame gerumu pasipriešinti blogiui, gyvenimu – mirčiai, tada matome, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų.
Deja, kartais ten, kur vyrauja žmogaus pasitikėjimas tik savimi, kur materialinis komfortas atbukina sąžinę, mūsų tikėjimas ima senti. Tada ateina mirtis susitaikymo su padėtimi ir skundo, nostalgijos ir baimės pavidalais. Užuot leidę senajam pasauliui praeiti, vis dar į jį kimbamės, ieškome turtingųjų ir galingųjų užtarimo, o tai dažnai reiškia panieką vargšams ir nuolankiesiems. Tačiau Bažnyčia gyvena savo trapiuose nariuose ir ją atnaujina jų giedama Magnificat giesmė. Popiežius paminėjo mūsų laikais persekiojamas krikščionių bendruomenes, kurios liudija meilę ir atleidimą karų sąlygomis, kurios skelbia taiką ir stengiasi statyti tiltus. Jos yra Bažnyčios džiaugsmas. Šie krikščionys yra pirmieji būsimosios Karalystės vaisiai.
Mergelės Marijos Ėmimas į dangų rodo, koks yra mums visiems skirtas likimas. Marijos asmenyje susitikusi malonė ir laisvė mus įkvepia pasitikėti, drąsiai įsitraukti į Dievo tautos gyvenimą. „Didžių dalykų padarė man Viešpats“ – tegul kiekvienas iš mūsų patiria šį džiaugsmą ir tegul jį liudija savo giedama šlovinimo giesme, linkėjo popiežius Žolinės Mišių homilijoje.
