Priešingai nei plačiai manoma, šventoji Turino drobulė nebuvo naudota uždengti Jėzui po nukryžiavimo – tai iš tikrųjų yra menininkų sukurta rekonstrukcija, taip teigiama žurnale Archaeometry publikuotame tyrime.
„Drobulės atvaizdas labiau atitinka meninę žemo reljefo reprezentaciją nei tikrą žmogaus kūno atspaudą“, – rašo brazilų 3D skaitmeninio modeliavimo specialistas Cicero Moraesas, naudojęs modeliavimo programinę įrangą.
Legendinė drobulė, kurios išmatavimai – 4,4 metro ilgio ir 1,1 metro pločio, yra viena iš garsiausių religinių relikvijų pasaulyje. Ant jos matomas nukryžiuoto vyro veidas, kurį atgailautojai ir religijos tyrėjai laiko Jėzaus atvaizdu – esą jis susiformavo, kai kruvinas Mesijo kūnas buvo suvyniotas į audeklą prieš 2000 metų.
Tačiau skeptikai šią teoriją ginčija, remdamiesi anglies izotopų datavimu, kuris parodė, kad drobulė sukurta tarp 1260 ir 1390 metų – laikotarpiu, kai Europoje itin paplito žemo reljefo skulptūros, ypač ant antkapių, kaip pažymi PBS.
Taigi, ar tai buvo tikrasis Jėzaus po mirties naudotas audeklas, ar viduramžių apgaulė?
Regis, Moraesas šį ilgalaikį ginčą išsprendė, panaudodamas aukščiau minėtąją technologiją moksliniam įrodymui, kad Turino drobulė negalėjo būti naudota Jėzaus kūnui suvynioti.
Norėdamas nustatyti, ar audeklas buvo labiau meninė forma ar religinės paskirties objektas, Moraesas sukūrė du skaitmeninius modelius: trimatį žmogaus kūno modelį ir žemo reljefo žmogaus figūros modelį, praneša „Livescience“.
Vėliau jis naudojo įvairius 3D modeliavimo įrankius, kad skaitmeniniu būdu uždengtų abu kūnus audeklu, ir palygino gautus audeklo vaizdus su istorinėmis Turino drobulės nuotraukomis, padarytomis 1931 m. Tai buvo tarsi kriminalistinė „vyniojimo“ dvikova. Šis tyrimas buvo tarsi ankstesnio eksperimento tąsa, kuriame buvo naudojamas tik trimatis kūno modelis be žemo reljefo versijos.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent žemo reljefo modelis tiksliai atitiko 1931 m. nuotraukose matomą vaizdą, tuo tarpu 3D žmogaus kūno modelis su deformuotu audeklu neatitiko formos.
Šiuo atveju audeklas išsikraipė aplink kūną – šį reiškinį Moraesas palygino su vadinamuoju „Agamemnono kaukės efektu“, kuris kilo nuo neįprastai plataus aukso mirties veido kaukės, rastos senovės Graikijos kapavietėje.
Tai galima palyginti su veido nudažymu ir prispaudimu prie audinio – atspaudas būna iškreiptas ir menkai primena tikrą veidą, todėl mažai tikėtina, kad drobulėje esantis Jėzaus veidas yra tikrasis jo atspaudas.
Todėl Moraesas padarė išvadą, kad Turino drobulė nebuvo tikrasis audeklas, kuriuo buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Veikiau tai buvo atvaizdas, sukurtas naudojant seklų reljefinį modelį kaip formą.
„Turino drobulės atvaizdas labiau atitinka žemo reljefo matricą“, – sakė jis „Livescience“. „Tokia matrica galėjo būti pagaminta iš medžio, akmens ar metalo ir nudažyta – ar net įkaitinta – tik kontaktiniuose taškuose, taip sukuriant matomą raštą.“
Vis dėlto Moraesas neatmetė labai mažos galimybės, kad tai galėjo būti ir tikros trimatės figūros atspaudas.
Kaip ir viduramžiais paplitę Jėzaus reljefai ant antkapių, Moraesas mano, kad Turino drobulė buvo laidotuvių meno kūrinys, „krikščioniškosios dailės šedevras“.
Nepaisant to, daugelis tyrėjų laikosi nuomonės, kad drobulės atvaizdas visgi buvo sukurtas nuo tikro kūno – būtent Jėzaus.
Paduvos universiteto profesorius Giulio Fanti savo tyrime tvirtina, kad Turino drobulė yra tikras įrodymas apie Jėzaus Kristaus kančias, remiantis kraujo dėmių raštais.
Fantis nurodo, kad „analizuojamos įvairios kraujo tėkmės kryptys iš šoninės žaizdos, tikėtinas plaučių skysčio buvimas“ bei kitos dėmės, rodančios patirtas kančias.
