Sakoma, kad rašytoja Julija, dažniausiai pasirašinėdama Žemaitės pravarde, nebuvo labai gabi fantazijoms, tad ir savo kūrinių personažais dažnai paversdavo realius žmones. Vienas iš jų buvo piemuo vardu Jonelis, kuris savitu būdu raides pažino. Rašytojos dėka tapos savotiškai kultiniu vaikinu, nes turėjo tokią keistą savybę – norėjo išmokti skaityti, panašu, kad ir dar daugiau norėjo išmokti.
Nesuklysiu sakydamas, kad jei šiandien esame lietuviai, tai būkime dėkingi visokiems tokiems Joneliams. Dėkingi kultūrai. Ne aukštesniajai, bet kultūrai, kuri yra mūsų visų sielose. Lietuviai spaudos draudimo laikais varė vaikus ne į laukus „kapeiką kalti”, o sodino prie knygos. Toji Vargo mokykla buvo sėkmingiausia visų laikų lietuviška mokykla, iš jos išaugo tie, kurie sukūrė modernią Lietuvą, dėl kurios tikai ne gėda.
Nereikėjo jokios rašytinės strategijos, nebuvo valstybinio finansavimo ir klausimo, kas lemia mokytojo prestižą, nebuvo nei specialių ugdymų, nei kovos su patyčiomis… Vargo mokykla nespindėjo ypatingu funkcionalumu, mažai gaudavo materialios naudos. Bet išmokė daug. Užteko, kad buvo tokių Jonelių, kurie tikrai norėjo pažinti raides.
O kaip su ta mokykla šiandien, kaip ten su vadinamuoju mokytojų prestižu, su tikrais ir netikrais vertinimais? Dar daug su kuo. Diskutuojame, o dažnai tik malame apie daugelį dalykų, bet ar nebus pagrindinė priežastis ta, kad Jonelis nebenori pažinti raidžių. Jonelis iš viso nenori tos mokyklos (gal geriau sakyti – ugdyklos, žaidyklos, patyčyklos…).
Ir štai kodėl. Jonelis žino (nors nuo jo kartais tai slepiama), kad vadinamo laimingo gyvenimo kokybė bei kiekybė nėra proporcingo nei įgytoms žinioms, nei vertinimams. Jonelis mato, kad viso pasaulio politikai bei technologai kuria „vartotojui draugišką“ pasaulį, kuriame su kiekviena diena lengviau gali išgyventi visi, kurie tik sugeba pasirinkti tarp trijų spalvotų mygtykų. Mūsų seneliai, pasijuokdami iš nemokšų, sakydavo – „Baigęs gimnaziją, nežino, kur Azija…“. Aniems laikams tai buvo tarsi tuometė neapykantos (ar patyčių) kalba.
Šiandieninę ugdyklą galima baigti ir nežinant kur Azija be gūglo pagalbos. Joneliui nebe labai reikia ir mokytojų, su prestižu ar be jo. Anąkart paklausiau moksleivių vienoje mokykloje, kas pasaulyje daugiausiai žino? Atsakymas aiškus – gūglas. Jį galima pasiekti ir juo naudotis visai be mokyklos. Dar pastebėjau: 30 mokinių klasėje fizika įdomi dviem-trims, matematika gal tik vienam, istorijos mėgėjus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai kas iš viso įdomu? Jonelio mokslus neretai kontroliuoja supremamytė, kuri mano, kad vaikas yra jos nuosavybė, o mamytė tai jau geriausiai žino ko tam vaikui reikia. Neabejoju, kad išvardintumėte dar kelias priežastis, kurių čia nepaminėjau. Bet tai tik į tą pačią dūdą.
Tai ką daryti, ar mes norime kad Jonelis pažintų raides, ar norime atrodyti, kad norime, ar tiesiog nežinome, kaip su tuo Joneliu leisti jam rinktis, liepti daryti, kas priklauso ar pačią mokyklą kaip nors paversti Joneliui patraukliu pastatu? O jei daryti, tai nuo ko pradėti?
Mūsų proseneliai sukūrė „vargo mokyklas“, kad būtų lietuviai, dabartinės ugdyklos patriotizmą ir tautiškumą jau priskiria homofobijoms ir kitokiems neapykantos kurstymams.
Žinau iš savo patirties, kad lengviausias kelias yra pradėti nuo finansavimo. Šiandien visi linkę laukti finansavimo… Kol nebus finansų, nebus ir romansų (kultūros). Vieni duoda ir mano, kad padarė labai dorą darbą, kiti gauna ir išleidžia, žinoma į mokyklos patrauklumo kėlimą – viskas juk – tik komunikaciją.
Galima tiktai džiaugtis, kad mokyklų pastatai pastaraisiais metais tikrai pagražėjo, tapo tvarkingesni ir funkcionalesni (nežinau iki galo ką tai reiškia, bet visi taip sako). Tikrai ne Vargo mokykla. Bet ar Jonelis ten greičiau ir su didesniu entuziazmu pažįsta raides, dar klausimas. Kaip teigė vienas sporto specialistas, tyrinėjęs, kodėl Afrikos bėgikai lenkia europiečius, mes daugiau dėmesio skiriame treniruočių komfortui, o ne galutiniam rezultatui. Pakeitus langus mokykloje šviesiau, bet matematikos egzaminų rezultatai nebūtinai geresni.
Tikriausiai spėjate, kad rezultatai labiau priklauso ne nuo langų šviesos pralaidumo, bet nuo mokytojų. Labai lengva tvirtinti, kad mokytojo prestižas savo ruožtu priklauso nuo atlyginimo už „dalyką“ ir priedo už stažą, bet visi žinome, kad nepriklauso. Manoji karta, ženklią gyvenimo dalį praleidusi sovietinėje mokykloje, prisimena, kad buvo tokių mokytojų „super“ ir tokių… tik mokytojų, nors visų atlyginimai buvo varganai panašūs. Neprieštarauju, kad ir į mokytojo gyvenimo komfortą investuoti reikia, bet Jonelis žavisi (ar nesižavi) mokytoju ne pagal atlyginimą. Pasirodo tas, kam neįdomi fizika mokykloje, noriai žiūri visokius Discovery ar Da Vinci ir sako, kad įdomu. Net matematiką galima perteikti patraukliai ir nenuobodžiai. Štai ir prestižas…
Pagal mano aritmetiką mokykla yra pastatas plius mokytojai ir dar Jonelis. Kalbos komisija vis dar nesusimąstė, ar šį daiktą/reiškinį begalima vadinti mokykla, nes žodžiai apie mokymą tampa vos ne draudžiami mokyklų veiklos aprašyme. Kai paklausiau vieno aukšto (ne fizine, o savigarbos prasme) pareigūno apie sumažėjusį rūpestį mokymo programomis, iš atsakymo supratau, kad aš – tundra – visiškai neišmanau trečiojo tūkstantmečio realijų. Visa švietimo sistema užsiima ne kažkokiu dalyko mokymu, o daugiaplaniu ugdymu, o tai ne tas pats.
Mūsų proseneliai sukūrė „vargo mokyklas“, kad būtų lietuviai, dabartinės ugdyklos patriotizmą ir tautiškumą jau priskiria homofobijoms ir kitokiems neapykantos kurstymams. Kažkaip pasirodė, kad ta mūsų mokykla/ugdykla panaši į tą legendinį Vazos laivą, eksponuojamą Stokholme. Laivas nepaprasto grožio, komfortabilus, viliojantis žingeidžią akį ir dar daug kuo pasižymintis. Bėda ta, kad jis paskendo vos išplaukęs į pirmąją kelionę. Nes buvo visai netinkamas plaukiojimui… Jonelio galima ir nemokyti raidžių pažinti, galima tik ugdyti, ir bus gerai…
Nuo savęs pridursiu, kad visame tame, tebūnie, ugdyme pasigendu tokio keisto dalyko, vadinamo tikėjimu. Sunku apibrėžti, kas tai, bet būtent tikėjimas yra tas stimulas ugdyklą paverčiantis mokykla. Net jei netiki Dievu, tai reikia tikėti kažkuo panašiai. Ir ne dešimt balų čia viską keičia…
Geros mokyklos visais laikais mokė tikėjimo. Jonelyje buvo daug tikėjimo. Skarelėtos ponios Julijos rašinyje apie Jonelį yra potekstė, – tikėjimas, kad raidžių pažinimas ne tik paprotina, bet ir išlaisvina, duoda sparnus, ir peną jausmams. Taigi ir tas Jonelis galiausiai suprato, kad pažinęs raides taps kažkuo kitu ir labai geresniu. Tegu ir nevisapusiškai išugdytu.
