Popiežius Leonas XIV liepos 13 d. rytą aukojo XV eilinio sekmadienio Mišias Šv. Tomo iš Vilanovos parapijos bažnyčioje Kastel Gandolfe ir pasakė homiliją. Po Mišių popiežius dar kartą kreipėsi į tikinčiuosius sekmadienio vidudienį Viešpaties Angelo maldos proga. Leonas XIV tiek Mišių homilijoje, tiek Viešpaties Angelo maldos apmąstyme kalbėjo apie sekmadienio mišiose skaitytą evangeliją apie gerąjį samarietį.
Popiežius homilijoje samprotavo, kad ši parabolė taip pat šiandien mums meta iššūkį ir įspėja dėl prisitaikėliško tikėjimo, išoriškai vykdančio įstatymus, bet nesugebančio jausti ir veikti pagal Dievo gailestingumą, pavojaus. Gailestingumas yra šios parabolės centre.
Pirmas jame pabrėžtas dalykas yra žvilgsnis. Tikėjimo atstovai – kunigas ir levitas – pamatė pakelėje plėšikų apiplėštą ir sumuštą leisgyvį žmogų, bet praėjo, o tuo pačiu keliu keliavęs svetimšalis ir eretikas samarietis jį pamatė ir pasigailėjo.
Popiežius patikino, jog skirtumas glūdi būtent žvilgsnyje, išreiškiančiame tai, kas mūsų širdyje: galime matyti ir eiti toliau arba pasigailėti. Širdies akių žvilgsnis leidžia matyti giliau, su empatija užjausti kitą ir klausti save apie mūsų gyvenimą ir atsakomybę.
Popiežius priminė, kad gerasis samarietis visų pirma yra Jėzaus atvaizdas – Tėvo amžinojo Sūnaus, atsiųsto į mūsų istoriją būtent todėl, kad pažvelgė į žmoniją su akimis, širdimi ir vidine atjauta ir nepraėjo toliau. Žmonija, kaip ir anas plėšikų užpultas žmogus, tebeturi skaitytis su blogio tamsa, kančia, skurdu ir nesuvokiama mirtimi.
Tačiau Dievas į mus pažvelgė su gailestingumu ir panorėjo nueiti mūsų pačių einamu keliu. Jis nužengė į mūsų gyvenimą ir Jėzus – gerasis samarietis – atėjo išgydyti mūsų žaizdų, jas patepdamas gydančiaisiais savo meilės ir gailestingumo aliejais.
Popiežius homilijoje paminėjo savo pirmtakų popiežių Pranciškaus ir Benedikto XVI mintis apie gerąjį samarietį Kristų – Dievo gailestingumą mums bei Šv. Augustino įžvalgą, jog pats Kristus leido suprasti, kad jis yra gerasis samarietis, atėjęs padėti plėšikų pakelėje užpultam pusgyviam žmogui.
Ši parabolė – tęsė Leonas – yra iššūkis kiekvienam iš mūsų, kadangi Kristus yra gailestingojo Dievo apsireiškimas. Jį tikėti ir kaip mokiniams juo sekti reiškia leistis būti perkeičiamais taip, kad būtume tų pačių jausmų kaip jis: jautrios širdies, žvilgsnio, kuris mato ir nenueina toliau, su dviem gelbstinčiomis ir žaidas gydančiomis rankomis bei tvirtais pečiais stokojančiųjų naštai prisiimti.
Jis nužengė į mūsų gyvenimą ir Jėzus – gerasis samarietis – atėjo išgydyti mūsų žaizdų, jas patepdamas gydančiaisiais savo meilės ir gailestingumo aliejais.
„Jei mes savo gyvenimo gelmėse atrasime, kad Kristus mus myli ir mumis rūpinasi taip, kaip gerasis samarietis, tada ir mes būsime paskatinti mylėti tokiu pat būdu ir tapsime gailestingais, kaip jis. Šiandien labai reikia šios meilės revoliucijos“, – tęsė popiežius Leonas.
Jis sakė, kad keliu iš Jeruzalės į Jerichą, kuriuo ėjo parabolės apiplėštas ir sumuštas žmogus, keliauja visi blogyje, kančioje ir skurde skęstantys žmonės. Tai kelias daugelio gyvenimo sunkumų prislėgtų ir sužeistų žmonių; žemai puolusių ir pasiklydusių, prie gyvenimo dugno prisiliečiančių žmonių, kelias, kaip ir daugybės išniekintų, apiplėštų ir nusiaubtų tautų, kurias pavergė despotiškos politinės sistemos, skursti verčiančios ekonomikos ir karai, pražudantys gyvenimus ir svajones, kelias.
„O mes ką darome – pamatome ir praeiname, ar leidžiame, kad pervertų mūsų širdis taip, kaip samariečio?“ – klausė popiežius ir pridūrė, kad „dažnai pasitenkiname pareigos vykdymu, savo artimu laikome tik tuos, kurie priklauso mūsų pažinčių ratai, bendraminčius, tos pačios mūsų tautybės ar religijos žmones. Tačiau Jėzus apverčia aukštyn kojomis tokią perspektyvą mums pristatydamas samarietį, kuris tampa sužeistojo artimu. Ir jis prašo, kad mes taip darytume“.
Po mišių popiežius Leonas parėjo į Kastel Gandolfo rūmus pakeliui sveikindamas aikštėje susirinkusius žmones. Vidudienį popiežius sugrįžo į aikštę ir, stovėdamas ant rūmų vartų slenksčio, vadovavo Viešpaties Angelo maldai, šia proga atkreipdamas dėmesį į vieno Įstatymo mokytojo užduotą klausimą, pasak jo, išreiškiantį nenykstantį žmogaus gyvenimo norą – išgelbėjimo troškimą, t. y. nuo nesėkmių, blogio ir mirties laisvą egzistenciją: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Leonas atkreipė dėmesį, kad amžinasis gyvenimas, kurį gali duoti tik vienas Dievas, yra perduodamas kaip paveldas žmogui kaip iš tėvo sūnui. Būtent todėl Jėzus į mūsų klausimą atsako, jog Dievo malonei patirti reikia priimti jo valią. Taip, kaip parašyta Įstatyme: „mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi“ ir „artimą kaip save patį“.
„Kristuje Dievas tapo artimas kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui. Todėl kiekvienas iš mūsų gali ir turi tapti artimas tiems, kuriuos sutinka gyvenimo kelionėje. Jėzaus, pasaulio Išganytojo, pavyzdžiu ir mes esame pašaukti suteikti kitiems paguodos ir vilties, ypač nuliūdusiems ir nusivylusiems“.
Todėl, anot popiežiaus Leono, kad gyventume amžinai reikia neapgaudinėti mirties, o tarnauti gyvybei, t. y. rūpintis kitų egzistencija tuo laiku, kuriuo dalijamės. Tai yra aukščiausias įstatymas, kuris yra prieš bet kokią socialinę taisyklę ir suteikia jai prasmę, – pažymėjo sekmadienio vidudienį popiežius Leonas XIV.
Suteikęs palaiminimą ir pasveikinęs maldininkų iš viso pasaulio grupes, popiežius prašė toliau melstis už pasaulio taiką ir už visus, kurie dėl karo ir smurto yra kančios ir poreikio būsenoje.
