Prieš keletą dienelių man teko tokia privilegija: atgabenti į kapines kunigą. Kadangi mirusysis man ne giminė ir ne kaimynas, tai pakeliui į kapines ašarų neliejau.
Mašinoje vyko pokalbis, sakyčiau laisvas apsikeitimas nuomonėmis. Mano pokalbininkas dalijosi mintimis iš asmeninio tobulėjimo knygos, kurios pavadinimas berods „Kaip uždirbti pirmąjį milijoną”. Išrutuliota pagrindinė auksinė mintis: dalinkis tuom, kuom esi apdovanotas: kuo daugiau sėji į aplinką finansų, tuo derlius bus vešlesnis. Paprastai kalbant „duok ir tau bus duota”. Aš sutinku, nesiginčiju ir iš dūšios stengiuosi pataikyti į kunigo natą.
Va, įsigijau naują mašiną. Saulėje jinai tviska auksu. Atsisėdu kaip į sostą, lengvai riedu, jokių pašalinių garsų, tyli tokia kaip gerai išdresiruotas šuniukas. Tvari mašinytė, kurios negailėsiu: vešiu visus, kurie paprašys. Jau ir kapinės čia pat.
Mūsų (t.y. kunigo) laukia tamsiais rūbais apsirengę žmonės, tokie rimti ir iškilmingai ramūs, rankose laikantys geltonas rožes.
Įtarę, kad atvyksta kunigas, jie pagarbiai sustingsta. Tylomis išsirikiuoja paskui kunigą, tylomis pajuda procesija. Graži man ta šventa pagarba, bet, gaila, kad prie kapo duobės jie taip ir nebeatgauna žado. Tyli. Kunigas išdrožia trumpą pamokslėlį, tokį neutralų, gražią trumpą pasakaitę. Tada meldžiasi „Amžiną atilsį”, „Tėve mūsų”. Vienas, kadangi tų žmonių niekas neragina melstis kartu, o gal jie nemoka melstis, o išvis gal neturi įkvėpimo maldai. Tie juodai apsirengę žmonės laukia, kol kunigas atliks užsakomąsias apeigas, tarsi tik jis vienas būtų atsakingas už išlydėjimą į Amžinybę. Atrodytų, kad kunigo darbas yra atlikti kažkokius nesuprantomus maginius veiksmus, o artimųjų darbas yra tyliai liūdėti. Svarbiausia nepraverti burnos ir nesimelsti kartu.
Man pasirodė, kad tie brangūs giminės netiki savo malda, nemato reikalo aušinti burnos. Tikriausiai, tam yra pasamdytas kunigas.
Kam jiems tai reikalinga?
Ar šito prašė velionis, ar taip radom, taip paliksim? Ar tiesiog jiems patinka apeigos, kurios suteikia iškilmingumo, ar dar dėl kažkokių svarbių priežasčių? O gal tiesiog kunigas kaip talismanas, arba kaip antspaudas ant testamento, be kurio dalyvavimo ir įsikišimo nebūtų atverti Amžinybės vartai? Kunigo buvimas ir jo apeiginiai rūbai jau savaime suteikia laidotuvių ceremonijai iškilmingumo, švento pakilumo.
Mirusysis iškeliauja į Amžinybės šalį ir nuo debesėlio siunčia mums, gyviesiems maldas.
Žiūrėjau į tuos laidotuvių ceremonijos dalyvius ir mąsčiau apie tuos žmones. Kaži kodėl jie nekrutina lūpų? Ar jie meldėsi vidine malda, ar išvis niekada nesimeldžia? Įdomu, ar jie krikštyti, ar jie ateistai, o gal tikintys ateistai, ar agnostikai netikintys Dievo buvimu, atpirkimu, prisikėlimu iš numirusių, Amžinuoju gyvenimu? Ir tada aš prisiminiau Šv. Rašto vietą „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą” (Lk 18,8).
