Laukžemės medinės Šv. Andriejaus bažnyčios prieangyje stovėjusi 1,03 m aukščio Marijos su Kūdikiu skulptūra slėpė savo šimtmečių istoriją, kuri buvo atskleista vos prieš dešimtmetį – ją tyrinėti išsigabenę specialistai mano, kad ji yra pati seniausia gotikinė Madona Lietuvoje.
Spėjama, kad XIV amžiaus I pusėje ją išdrožęs nežinomas autorius regėjo dar Lietuvos krikšto priešistorę. Daugsyk uždažytos Madonos prigimtį ir jos vertę tuomet išdavė vienintelė detalė – iš po drabužių klosčių išsikišęs raudonas batelis. Kaip nacionalinė vertybė Madona restauruota ir bus saugoma muziejuje, o į Laukžemės bažnyčią netrukus sugrįš jos kopija.
Madonai – 700 metų
Laukžemės parapijos klebonas Zenonas Degutis kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, kad iš kasmet bažnyčioms remti skiriamų biudžeto lėšų jų parapijai skirtų 4 tūkst. Eur sumokėti už Madonos restauratorių komandoje dirbusiam skulptoriui restauratoriui Mindaugui Būgai, sukūrusiam skulptūros kopiją.
„Ši Madona – ne vien kulto reliktas, ji – labiau kultūros reiškinys, susijęs su gotikos atėjimu į Lietuvą. Laukžemės Madona, spėjama, yra pusamžiu senesnė už ligi tol žinomą seniausią Veliuonos Madoną, datuojamą XIV a. antrąja puse. Dievo Motinos skulptūrą, patalpintą Laukžemės bažnyčios prieangyje į sieninio laikrodžio spintelę aptiko dabar jau šviesaus atminimo dailėtyrininkė profesorė Marija Matušakaitė. Menotyrininkė skulptūrą datavo 1320 m.“, –„Pajūrio naujienoms“ kalbėjo trūkstamas Marijos ir Kūdikio veido detales atkūręs M. Būga.
Restauratorių misija – kad atkurtos vertybės patektų į muziejus, nes atokiose kaimų bažnyčiose nėra nei galimybių saugoti, nei tinkamos apsaugos nuo išorės poveikio. Todėl M. Būga pasiūlė klebonui sukurti jos kopiją, kad Madona, tokia svarbi krašto žmonėms, tarsi sugrįžtų į savo vietą, parapijiečiams būtų „gyva“.
Klebonas Z. Degutis patikino, kad išvien su Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi nutarę: nesant sąlygų bažnyčioje išsaugoti tokios vertingos skulptūros, originalas iškeliaus į Kretingos muziejų, kur jai bus skirta patalpa ir užsakytas specialus gaubtas. Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys taip pat patikino, kad, pagal susitarimą su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi, skulptūra turėtų grįžti į Kretingą. O tiksliai pagal originalą atkurta jos kopija užims ankstesnę vietą: iškilmingas kopijos pašventinimas Laukžemės bažnyčioje įvyks rugpjūčio 3 dieną.
Uždažė ligi 11 sluoksnių
Madonos kopiją, tikino M. Būga, jis atkūręs autentiškai – su kaltu iš liepos medžio, kaip ir originalą, nudažė aliejiniais dažais. „Kai Madona buvo aptikta, amžių tėkmėje siekiant ją apsaugoti, ji buvo perdažyta vietomis iki vienuolikos sluoksnių. Daug metų stebėdavau, kaip restauratoriai po mikroskopu nuima milimetrines dažų dalis – sluoksnis po sluoksnio, kol atsivėrė tikrosios spalvos, kaip meistras buvo nudažęs Madoną: apsiaustą – mėlynai, vidurinį draperijų sluoksnį – ochros, nuometą – dramblio kaulo spalvomis. Iš po drabužių išlindęs batelis su smailia nosele buvo ir liko raudonas“, – Madonos apdarą piešė M. Būga.
Specialistai spėja, kad visgi Madoną sukūrė ne vietinis meistras, ji galėjo būti susijusi su Prūsijos kraštu – ten išdrožta ir atkeliavusi į Lietuvą, panaši gotikos stilistika skulptūrose vyravo ir Lenkijoje bei Čekijoje.
Dailėtyrininkė M. Matušakaitė Laukžemės bažnyčioje Madoną per ekspediciją aptiko dar 1990-aisiais, ši buvo įregistruota kilnojamųjų kultūros paminklų registre, o 2013-aisiais iš Laukžemės išvežta į Lietuvos nacionalinį muziejų. Iš pradžių Madona buvo eksponuota parodoje, skirtoje Žemaičių krikšto 400 metų jubiliejui, o po jos grįžo į Nacionalinio muziejaus medžio dirbinių restauravimo dirbtuves.
Restauravimo darbas – itin sudėtingas
Madonos restauravimo darbai, trukę 12 metų, buvo itin sudėtingas ir ilgas procesas, kuris pareikalavo ne tik restauravimo komandos kompetencijos, bet ir didelio kruopštumo. Pagrindinius restauravimo darbus atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus aukščiausios kategorijos meistrai: polichromuoto medžio restauratorė Ieva Stanionienė, restauravimo technologė Regina Ulozaitė, tapybos kūrinių restauravimo ekspertė Vita Blažiūnienė ir restauratorius skulptorius M. Būga.
Paprašyta papasakoti apie Madonos atkūrimo subtilybes, restauratorė I. Stanionienė kalbėjo: „Vos apžiūrėję skulptūrą supratome, kad po storu ryškiaspalvių dažų sluoksniu slepiasi ankstyvesnė polichromija. Paskutinį kartą skulptūra buvo perdažyta 1979 metais, tai liudija ją perdažiusio meistro įrašas skulptūros nugarinėje pusėje. Storas dažų sluoksnis slėpė ir Madonos rūbo klosčių plastiką, veido, plaukų ir rankų drožybos subtilumus.“
Prieš pradedant restauruoti meno kūrinį, buvo atlikti technologiniai tyrimai – paimta per 20 mėginių iš įvairių vietų. Ieškant paties ankstyviausio polichromijos sluoksnio, teko šalinti sluoksnį po sluoksnio – tai ir buvo pati sudėtingiausia, netikėtumų kupina darbų dalis. „Nors tyrimai parodė, kad ankstyvieji sluoksniai išlikę, tačiau vis vien buvo nerimo – ar jų išlikę pakankamai daug, spėliojome, ką rasime pašalinus uždažymus“, – teigė restauratorė.
Kelionė per amžių istoriją
I. Stanionienės žodžiais, restauratoriai susidūrė su dar vienu iššūkiu – pasluoksniui, dirbant vaizdą mikroskopu išsididinus nuo 16 iki 80 kartų, dažus šalinti buvo įmanoma, tik esant 50-60 proc. patalpų drėgmei. Kai oro drėgmė buvo mažesne, ploni dažų sluoksniai išsausėdavo ir sukibdavo tarpusavyje, o, drėgmei pakilus, dažai suminkštėdavo per daug, ir buvo rizika pažeisti autentišką sluoksnį. Kai drėgmės sureguliuoti nepavykdavo, darbus tekdavo stabdyti.
„Nors procesas užtruko net 12 metų, tačiau rezultatas mus labai nudžiugino. Tai buvo ne tik techninis darbas, bet tai savotiška kelionė per amžius, prisimenant kiekvieną žmogų, kuris kadaise galėjo paliesti šį meno kūrinį su tokia pačia pagarba ir nuostaba, kaip ir mes dabar“ – džiaugėsi. I. Stanionienė.
„1997 m. atvykęs dirbti į Laukžemę, Madoną radau apkaišytą plastmasinėmis gėlėmis, apkarstytą rožančiais, kaip, beje, ir kitas bažnyčioje esančias skulptūras. Tokia tada buvo mada. Kitos skulptūros irgi atrodė senos, bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad Madonai gali būti 700 metų“, – 2013-aisiais paviešinus skulptūros istoriją, neslėpė tuometinis Laukžemės parapijos klebonas Vidmantas Gricius.
