Agustínas Laje, Argentinos politologas, rašytojas ir viena ryškiausių naujosios Lotynų Amerikos dešinės intelektualinių figūrų, laikomas artimiausiu prezidento Javier Milei ideologu. Tokių reikšmingų knygų kaip Kultūrinė kova ir Idiotų karta autorius sugebėjo suderinti teorinį mąstymą su politiniu veiksmu.
Šiemet jis buvo vienas pagrindinių pranešėjų Budapešte vykusiame CPAC Hungary 2025 – didžiausiame Europos tarptautinės dešinės sambūryje. Savo kalboje Laje aptarė woke (prabudimo) ideologiją, struktūrinius Europos Sąjungos silpnumus, skirtumus tarp Europos ir Lotynų Amerikos dešiniųjų judėjimų bei tokioms partijoms kaip „Vox“ Ispanijoje kylančius iššūkius.
Jūs kalbėjote apie „anti-woke“ sąvoką. Kodėl, jūsų manymu, žmonės vis dar nesupranta, kas iš tikrųjų yra woke ideologija?
Todėl, kad tai nauja sąvoka – angliškas terminas, kurį importavome į ispanakalbį pasaulį ir dažnai painiojame su progresyvumu. Daugelis galvoja, kad progresyvumas ir woke yra tas pats, bet taip nėra. Progresyvumas siekia XVIII a. laikus. Tuo tarpu woke – vos dešimtmetį egzistuojantis reiškinys. Jei progresyvumas grindžiamas teisių kaupimu kaip tariama žmogaus pažangos forma, tai woke žengia daug toliau: ši ideologija į kiekvienus socialinius santykius ir kiekvieną asmeninę tapatybę įdiegia „engėjo – engiamojo“ dialektiką. Tai daug labiau griaunantis reiškinys.
Toks dualistinis pasaulėvaizdis suardo tautos organizmą. Jis tarsi virusas įsiskverbia į visas tarpinio lygmens institucijas: šeimą, verslą, Bažnyčias, pilietines asociacijas, sportą, muziką, kiną. Pasiekiami absurdiški kraštutinumai, kaip „fat studies“ JAV, kur egzistuoja nutukusiųjų aktyvistų judėjimas prieš lieknumo stereotipus. Woke ideologija tikrai pavojinga, nes ji sąlygoja, kad mus valdytų mažumos, o ne dauguma – taip suardoma demokratinė logika ir natūralūs visuomenės ryšiai.
Šiandien vis dažniau kalbama ir apie „woke dešinę“. Kaip tai dera su jūsų požiūriu?
Vadinamoji woke dešinė iš tiesų yra centro dešinė, kuri, mano požiūriu, nėra tikroji dešinė. Ji globalistinė ir priklauso nuo sistemos. Vokietijoje, pavyzdžiui, matome, kaip centro dešinė verčiau sudaro sąjungas su centro kaire, o ne su tikrąja dešine. Jie dalijasi ta pačia sistemine pasaulėžiūra.
Centro dešinė siūlo tik ekonominio liberalizmo receptą: mažesnius mokesčius, mažiau reguliavimo. Tačiau kultūriniais, moraliniais ir tapatybės klausimais ji iš esmės pritaria kairiajai linijai. Ji gina Europos status quo – tą patį, kuris mūsų visuomenes atvedė prie moralinio kracho ribos.
Būdamas Lotynų amerikietis, kaip jūs matote Europos Sąjungą?
Man visuomet buvo sunku suprasti šios sąjungos prigimtį. Suprantu ekonominę ar pinigų sąjungą, bet ne politinę struktūrą, kuri primeta įstatymus šalims, turinčioms skirtingas istorijas, kultūras ir kalbas. Lotynų Amerikoje mes turime žymiai daugiau bendrumo, bet vis tiek nesukūrėme viršnacionalinės valdžios, kuri visiems diktuotų įstatymus. Europos struktūra man atrodo kaip grynas dominavimas.
Kalbant konkrečiai apie Ispaniją, matau senstančią visuomenę su atgyvenusiais žiniasklaidos vartojimo įpročiais, stipriai kontroliuojamais valstybės. Šokiruojantis vaizdas – vyresnės moterys su violetiniais dažytais plaukais feministiniuose mitinguose – tai sukelia svetimos gėdos jausmą. Taip pat pastebiu gilų seksualinį chaosą: moterys apgautos feminizmo, vyrai – išgąsdinti teisinių pasekmių, jei tik užmezga santykius. Tai kultūrinė laiko bomba, kuri anksčiau ar vėliau sprogs politiškai.
Kokias pamokas Europa galėtų pasimokyti iš Milei fenomeno?
Tai, kas labiausiai traukia žmones prie Milei, yra jo stilius: konfrontacinis, aiškus, be atsiprašinėjimų. Jis moka ekonomikos techninę kalbą paversti suprantama eiliniam žmogui. Štai ką Ispanija galėtų perimti: stilių ir doktriną. Bet kontekstas visai kitoks. Argentinoje turėjome tikrą ekonominę krizę, kuri atvėrė jam kelią į valdžią. Ispanijoje tokio scenarijaus nebus – ne todėl, kad jie geriau valdo, o todėl, kad neturi piniginio suvereniteto. Jie negali spausdinti pinigų, kada panorėję.
Vadinasi, Europa yra apsaugota nuo radikalių politinių pokyčių?
Bent jau trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu – taip. Jei Ispanija dar netapo čavistinio tipo diktatūra, tai tik todėl, kad Europos Sąjunga to neleidžia. Sánchezas (Ispanijos premjeras – red. past.) neturi tokios autonomijos, kokią turėjo kirchnerizmo režimas, valdęs su savo valiuta. Be to, Ispanijos socializmas remiasi sandoriais su separatistais ir teroristais, o ne kontinentine ideologine srove, kaip kad San Paulo forumas Lotynų Amerikoje.
Europoje naujajai dešinei tikroji galimybė atsiras tik tada, kai Europos liaudies partija patirs ryškų fiasko. Tokia įvykių eiga gali sukelti nepatogumų, bet tai – realiausias scenarijus. Alternatyva atsiras tik tuomet, kai dabartinis instrumentas pasirodys esąs neveiksmingas.
