Vienas įspūdingiausių eucharistinių stebuklų šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčios istorijoje įvyko 2013 m. lapkričio 15 d. mažame Indijos Keralos valstijos kaimelyje Vilakanure. Tą dieną Kristaus Karaliaus bažnyčioje, priklausančioje rytų apeigų Sirų-malabarų katalikų Bažnyčiai, per šv. Mišias kunigas pastebėjo keistą reiškinį ant konsekruotos ostijos. Šis reiškinys netrukus sukrėtė visą bendruomenę ir po daugiau nei dešimtmečio tyrimų buvo pripažintas tikru eucharistiniu stebuklu.
Reiškinys prie altoriaus: nuo dėmelės iki Kristaus veido
Pasak liudininkų, viskas prasidėjo nuo mažo juodo taškelio, kuris atsirado ant jau konsekruotos ostijos – duonos, kurią Bažnyčia tikėjimo akimis laiko tikru Kristaus Kūnu. Taškelis sparčiai plėtėsi ir įgavo aiškų žmogaus veido pavidalą. Pirmasis tai pastebėjo šv. Mišias aukojęs kunigas, kuris iš pradžių negalėjo patikėti savo akimis.
Pasimetęs ir nustebintas, jis pasikvietė zakristijoną, norėdamas įsitikinti, kad tai ne regėjimo klaida. Zakristijonas taip pat patvirtino, kad ant ostijos aiškiai matyti žmogaus veidas. Abu buvo įsitikinę, kad tai yra Kristaus atvaizdas. Tuo metu tikintieji, nežinodami, kas vyksta prie altoriaus, manė, kad kunigas susidūrė su fiziniu negalavimu ir buvo kviečiamas padėjėjas.
Tik po Mišių kunigas paskelbė bendruomenei apie įvykį. Netrukus žinia pasklido po regioną, o į Vilakanurą pradėjo plūsti maldininkai ir smalsuoliai iš visos Keralos valstijos. Kai kuriomis dienomis žmonių buvo tiek daug, kad vietos valdžia turėjo reguliuoti eismą – buvo užtvindyti keliai, vedantys į netoliese esantį turistinį Paithalmala kalnyną.
Arkivyskupijos reakcija: laikinas atsitraukimas ir ilgi tyrimai
Vos po trijų dienų Teličerio arkivyskupija, siekdama užtikrinti rimtį ir išvengti beatodairiško relikvijos kulto prieš bet kokį oficialų pripažinimą, paėmė ostiją teologiniam ir moksliniam tyrimui. Ji buvo laikoma arkivyskupo rezidencijoje net penkerius metus. 2018 m. rugsėjį ostija grąžinta į parapiją, tačiau tuomet dar nebuvo paskelbta stebuklu. Ji buvo gerbiama kaip relikvija, laikoma šoninėje altoriaus dalyje, bet nenaudojama adoracijai.
Tuo laikotarpiu tikintieji meldėsi, garbino ostiją ir laukė Bažnyčios sprendimo. Nepakitęs ostijos pavidalas net po penkerių metų sustiprino bendruomenės įsitikinimą, kad tai – tikras Dievo ženklas.
Moksliniai tyrimai: be jokių pašalinių medžiagų
Vėlesniais metais, po daugelio teologinių diskusijų, Tikėjimo mokymo dikasterija 2023 m. rugsėjį paskelbė, kad nori atlikti papildomus mokslinius tyrimus. 2024 m. pradžioje ostija buvo nugabenta į Kristaus universitetą Bangaloro mieste, kuriame dirbo kompetentinga mokslininkų ir teologų grupė.
Tyrimai nustatė, kad atvaizdas susiformavo ne dėl išorinių priemaišų ar cheminių reakcijų – jis buvo sudarytas iš tos pačios medžiagos kaip ir pati ostija. Tai reiškia, kad Kristaus veidas ant ostijos susiformavo neįprastu būdu, kurio negalima paaiškinti natūraliomis ar techninėmis priemonėmis. Tai sustiprino teologų įsitikinimą, kad įvykis nėra žmogaus sukurtas, o yra dieviškos kilmės.
Kovo mėnesį Tikėjimo mokymo dikasterija pareiškė, kad „nėra kliūčių Vilakanuro eucharistijos paskelbimui ypatingu įvykiu.“
Gegužės 31 d. buvo oficialiai paskelbtas ir iškilmingai Vatikano patvirtintas eucharistinis stebuklas Indijoje – Švč. Sakramento ostijoje pasirodęs Kristaus veidas.
Iškilmėse dalyvavo apaštalinis nuncijus Indijai ir Nepalui arkivyskupas Leopoldo’as Girellis, kuris oficialiai paskelbė Vatikano sprendimą ir dalyvavo šventosios ostijos įtvirtinimo į altorių ceremonijoje.
Dvasinė reikšmė: kvietimas tikėti
Kunigas, kuris pirmasis pastebėjo veidą, vėliau dalijosi asmeniniu liudijimu: „Klausiau savęs – kodėl aš? Kodėl Vilakanuras?“ Mažas, nežymus kaimelis buvo pasirinktas nepaprastai patirčiai, kuri dabar paveikė tūkstančius. Galbūt tai – priminimas, kad Dievas pasirenka ne pompastiką ir išorinę didybę, bet paprastumą, nusižeminimą ir atviras širdis.
Tikinčiųjų akimis šis stebuklas – ne tik regėjimas, bet gili patirtis: ar ne kiekvienoje Eucharistijoje matome Kristų? Ar iš tiesų tikime Jo realiu buvimu? Ostijoje pasirodęs veidas tampa ne tik mistiniu ženklu, bet kvietimu pažvelgti į kiekvieną artimą kaip į Kristaus veidą, mylėti jį taip, kaip mus myli Dievas.
Žinia Indijai ir pasauliui
Vilakanuro eucharistinis stebuklas – pirmasis Vatikano patvirtintas Indijoje ir visoje rytų apeigų Sirų-malabarų Bažnyčioje – tapo istoriniu įvykiu. Parapija paskelbta piligrimų centru, o ostija, įtvirtinta specialiame postamente, tapo adoracijos ir dvasinio atsinaujinimo šaltiniu. Tūkstančiai tikinčiųjų jau plūsta į šią kuklią šventovę ne tik pamatyti, bet ir susitikti su Eucharistiniu Kristumi – veidu, pasirodžiusiu paprastoje ostijoje.
Tai kvietimas visai Bažnyčiai: atpažinti, mylėti ir gyventi Dievo artumu. Eucharistija – tai ne tik liturginis veiksmas, bet gyvas Dievo buvimas. Ir kartais, kai mūsų tikėjimas nusilpsta, Dievas mums prabyla – net per veidą ant ostijos.
