Bene didžiausią pasaulinę šlovę pelnęs lietuvių rašytojas, tyrinėdamas ir atskleisdamas kovos už laisvę šaknis, sukūrė keista personažą – Lietuvos patriotą, veikusį priešo teritorijoje, prisidengusį svetimtautiška pavarde ir iš pažiūros labai ištikimą tam priešiškam režimui. Superagentą.
Konradas Wallenrodas buvo ne šiaip sau literatūrinė išmonė. Vienų jis buvo vertinamas kaip tikras patriotas, besivadovaujantis makiavelišku mokymu apie tai, kad lyderis turi būti tu pat metu ir liūtas ir lapė, kiti manė, kad dėl savo „priedangos“ jis vis tiek buvo kolaborantas, o rezgamos melo, apgaulės ir sąmokslo schemos yra nesuderinamos nei su krikščioniškomis, nei riteriškomis vertybėmis.
Galiausiai ir pats autorius sutriko dėl savo herojaus vertinimo, buvo pasiryžęs net išpirkti ir sunaikinti visus Wallenrodo spaudinius, bet neturėjo tam pinigų. Atsirado net velenrodizmas – ideologija, aiškinanti „patriotinės išdavystės“ teigiamąsias ir neigiamąsias puses.
Šis tekstas visgi ne apie lietuvius. Apie Irano ir Izraelio karą. Nežinau, ar tai tikra naujiena ar „feikas“, bet šmėkštelėjo žinutė, kad pačioje pastarųjų dienų karo pradžioje Izraelį saugiai pasiekė toks žydų „Wallenrodas“ Esmailas Qaanis – brigados generolas, – iki šio karo formaliai vadovavęs elitinei Irano Islamo Revoliucinei Gvardijai.
Labiau tikėtina oficiali versija, kad generolas žuvo Izraelio antpuolio metu, bet visa virtinė prieštaringų faktų sako… „kas galėtų paneigti“. Jei jau taip, tai sunku įsivaizduoti ką nors arčiau aukščiausiosios šalies valdžios, nei jis. (Visokie ten rusiški štirlicai tikrai penketu pakopų žemiau). Jei jau taip, jo vaidmuo ir įtaka šio karo eigai neabejotinai didelė. Jei jau taip – Izraelio valstybė parodė, kad karus ji laimi tada, kai veikia savais metodais ir labiau pasitiki savo „izraelietiška galva“ nei pasauliniu „sveiku protu“.
Šventasis Raštas primena, kad buvo ne taip jau mažai manančių, jog Jėzus pasirodė tam, kad padėtų atkurti Izraelio Karalystę. Neatkūrė ir kitiems nepadėjo, nebuvo Dievo Wallenrodas Romos imperijoje. Izraelio valstybę, tik dabar jau respublika, „užgimė“ po Antrojo Pasaulinio karo ir jau beveik aštuonias dešimtis metų sprendžia savo išlikimo klausimą – nebuvo nei dienos, kad nerastume valstybinių ar nevalstybinių jėgų savo pagrindiniu uždaviniu laikančių Izraelio sunaikinimą. Iranas – viena iš tokių, ir jokia čia paslaptis, ir tas Iranas turi savo paaiškinimą, kodėl žydų valstybei šioje planetoje vieta „nepriklauso“. Ir ne tik jis vienas.
O ką mes Europoje? Politikos žinovai sako, kad šiandien Izraelis ir jo gyventojai nemylimi dėl trijų priežasčių. Pirmoji – tai tas „klasikinis“ antisemitizmas, likęs dar iš praeitų šimtmečių. Jo nemažai ir, atrodo, nemažėja, kodėl taip yra – bus proga kitam tekstui.
Antroji, – vis augančios ir savo įtaką didinančios musulmonų bendruomenės įvairiose, visai nebūtinai islamiškose, šalyse. Joms nemylėti žydų privalu tiesiog todėl, kad jie musulmonai, dažnai visai nesigilinant kas ir kodėl.
Dabartinis karas su Iranu yra mano kartai neįprastas, tačiau de facto, tai beveik tipinis XXI amžiaus karas, kuriame ne šautuvai, ne tankai ir sraigtasparniai, net ne kariuomenių gausa yra karo baigtį lemiantys veiksniai.
Trečioji, tai kuriamas naratyvas apie tai, kad Izraelis yra iš esmės „negera“ valstybė, nesilaikanti tarptautinės teisės, neleidžianti „teisingiesiems“ palestiniečiams sukurti savo valstybės, kariaujanti prieš kaimynus ir neteisėtai statanti kaimus okupuotose teritorijose. Nesunku suprasti, kad visos trys priežastys yra kildinamos iš politinių socialinių mitų, bet visos trys yra skausmingos ir lemia politikos formavimą.
Izraelio kariavimo būdas ir sugebėjimas laimėti irgi daug kam nepatikdavo. Bet, kaip sakė jau labai senų laikų šalies premjerė Golda Meir (beje, gimusi Kyjive)‚ „geriau gauti protesto notą, nei užuojautos telegramą“. Kariausime, kaip mokame ir galime, nors dažnai buvome, esame (o gal ir būsime) ne visų mylimi. Izraelis laimėdavo ir laimi tada, kai kariauja ne taip, kaip „įprasta“, o kai pats susiplanuoja. Pralaimi tuomet, kad per daug klauso „kaip reikia“ ir kaip nereikia… Kas sekėte tuos karus, pamenate, kad buvo visko ir sėkmingų greitų karų ir „įklimpimų“, bet nedidelė Izraelio valstybė savo egzistencijos klausimą sprendžia.
Dabartinis karas su Iranu yra mano kartai neįprastas, tačiau de facto, tai beveik tipinis XXI amžiaus karas, kuriame ne šautuvai, ne tankai ir sraigtasparniai, net ne kariuomenių gausa yra karo baigtį lemiantys veiksniai. Lemia technikos inovacijos, lemia ir gebėjimas „atsirasti“ ne laiku ir smogti svarbią, bet ne iki galo apsaugotą vietą. Lemia ir tai, kad priešą naudinga matyti ne tik iš kosmoso ar paukščio skrydžio. Svarbu matyti „iš vidaus“, iš to vidaus veikiant žinoti, kurį mygtuką spausti, o kurį „nutildyti“.
Tad Konrado Wallenrodo poreikis tampa vis svarbesnis. Neseniai pamatėme „netradicinę“ ukrainiečių operaciją prieš Maskvos strateginę aviaciją. Dabar matome kaip niokojamas Irano branduolinis potencialas. Jei minėtasis Irano generolas ir nebuvo tuo pasiaukojusiu Wallenrodu, tai juo buvo kažkas kitas, nes be jo operacija nevyktų. Visų tų „konradų“ gyvenimas niekad nėra rožėmis klotas – svetimi įtarinėja, savi nekenčia, o ir mirtis netoli.
Tad kas gi mūsų laukia – ar taip jau bus visada..? Visada, jei ir toliau neturėsime fantazijos galvoti kitaip, nes kalbėdami apie taiką šioje pasaulio vietoje, mes ir taiką kuriame pagal praėjusio šimtmečio stereotipus. Išties Izraelio ir jo kaimynų santykių problemos yra tame, kad jose įkūnijama XX amžiaus mąstysena apie tautas ir valstybes. O kaip reiktų mąstyti XXI amžiuje? Naujoviškai? O gal ir senoviškai?
Tai, ką dabar pasakysiu, patiks ne visiems, bet man pasirodė įdomu. Iš Vengrijos kažkada emigravęs ir žydu save pristatinėjantis amerikiečių politologas George’as Friedmanas, pastebi, kad Šventojo Rašto „laikais“, o tai reiškia – per visą savo ilgą istoriją, žydai buvo Vidurio Rytų regiono tauta. Su visa savo mąstysena ir gyvenimo būdu. Šiandien Izraelio valstybė yra toks europietiškas „inkliuzas“ į rytus nuo Viduržemio jūros, inkliuzas visame tame Vidurio Rytų pasaulyje. Taigi, žydams reikia „surytėti“, bent jau šiek tiek. Bet leistis išnaikinamiems… niekada.
