Birželio 14 dienos rytą popiežius Leonas XIV vadovavo šeštadienio jubiliejinei audiencijai, kurias, kaip galima priminti, pradėjo jo pirmtakas Pranciškus, skirdamas dėmesį vienam kuriam dieviškosios vilties dorybės aspektui ir ją liudijusiai dvasinei figūrai. „Tęskime pradėtą kelionę kaip vilties piligrimai!“, – kvietė popiežius, kuris kalbėjo apie šv. Ireniejų Lionietį.
„Mus vienija nuo pat pradžių apaštalų perduota viltis. Apaštalai Jėzuje matė žemę, sujungtą su dangumi: savo akimis, ausimis ir rankomis jie priėmė gyvybės Žodį. Jubiliejus yra atviros durys į šį slėpinį.
Jubiliejiniai metai ypatingai sujungia Dievo pasaulį su mūsų pasauliu. Jie kviečia mus rimtai priimti tai, ko kasdien meldžiame tardami: „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Tai mūsų viltis. Šiandien pagalvokime apie šį aspektą: viltis – tai sujungti“, – jubiliejinės 2025 m. audiencijos įžangoje kalbėjo Šventasis Tėvas.
Pasak jo, vienas iš didžiausių krikščionių teologų – vyskupas Ireniejus iš Liono – padės mums suvokti, kokia graži ir aktuali yra ši viltis. Ireniejus gimė Mažojoje Azijoje ir savo formaciją įgijo tarp tų, kurie tiesiogiai pažinojo apaštalus. Vėliau jis atvyko į Europą, į Lioną, kur jau gyvavo krikščionių iš jo krašto bendruomenė.
Mums naudinga čia, Romoje, Europoje, prisiminti, kad Evangelija į šį žemyną buvo atnešta iš išorės. Ir šiandien migrantų bendruomenės gaivina tikėjimą juos priimančiose šalyse. Evangelija keliauja, pasiekia iš išorės.
„Ireniejus susieja Rytus ir Vakarus. Tai yra vilties ženklas, nes primena mums, kaip tautos ir toliau praturtina viena kitą“, – pažymėjo popiežius. Tačiau, anot jo, iš Ireniejaus galime gauti dar didesnį lobį.
Doktrininiai nesutarimai, su kuriais jis susidūrė krikščionių bendruomenėje, vidiniai konfliktai ir išoriniai persekiojimai jo neišgąsdino. Atvirkščiai, susiskaldžiusiame pasaulyje jis išmoko mąstyti įsižiūrėdamas į Jėzų. Jis tapo jo asmens ar, dar tiksliau, jo kūno apdainuotoju. Jis suprato, kad Jėzuje tai, kas mums atrodo priešinga, susijungia ir tampa viena.
„Jėzus yra ne siena, kuri atskiria, bet durys, kurios mus suvienija. Turime pasilikti jame ir skirti tikrovę nuo ideologijų. Brangūs broliai ir seserys, net ir šiandien idėjos gali pamišti, o žodžiai – nužudyti. Tačiau kūnas yra tai, iš ko mes visi esame padaryti. Jis mus sieja su žeme ir kitais kūriniais. Reikia priimti ir kontempliuoti Jėzaus kūną kiekviename brolyje ir seseryje, kiekvienoje būtybėje. Įsiklausykime į kūno šauksmą, pajauskime, kad kito skausmas kviečia mus vardu. Nuo pat pradžių gavome abipusės meilės įsakymą. Jis įrašytas mūsų kūne anksčiau už bet kokį kitą įstatymą“, – kalbėjo popiežius Leonas.
Ireniejus, vienybės meistras, pasak jo, moko mus ne supriešinti, bet sujungti. Ne ten, kur atsiskiriama, bet kur sujungiama pasireiškia protingumas. Naudinga yra skirti, bet ne skaldyti. Jėzus yra amžinasis gyvenimas, esantis tarp mūsų: jis sujungia priešingybes ir padaro bendrystę įmanoma.
„Esame vilties piligrimai, nes tarp žmonių, tautų ir tvarinių mums reikia tų, kurie ryžtųsi žengti bendrystės link. Tuo paseks ir kiti. Kaip Ireniejus II amžiaus Lione, taip ir mes kiekviename mūsų mieste vėl statykime tiltus ten, kur šiandien yra sienos. Atverkime duris, sujunkime pasaulius, ir viltis atsiras“, – užtikrino Leonas XIV šeštadienio jubiliejinėje audiencijoje.
