Po prisikėlimo iš numirusių Jėzus daug kartų pasirodė savo mokiniams ir ruošė juos būti jo mirties ir prisikėlimo liudytojais. Evangelistas Lukas trumpai aprašo Jėzaus žengimą į dangų: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę“(Lk 24, 50–52).
Kristaus Žengimo į dangų šventė yra didelio džiaugsmo šventė; taip pat proga pamąstyti apie mūsų gyvenimą – mums yra skirti mylinčio Tėvo namai. Mums yra skirtas Dangus. Prieš savo kančią Vakarienbutyje Jėzus meldėsi: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Jėzus iškeliauja pas savo Tėvą, kad tenai po mūsų darbų, vargų, kančių, net klystkelių pasitiktų mus, kaip savo brolius ir seseris.
Koks yra dangus? Apaštalas Paulius rašė Korinto krikščionims: „Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje pasakoja apie savo regėjimą: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę. <…> Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 1.3–4).
Mes, Kristaus sekėjai, einame per gyvenimą su aiškia viltimi, kad mirtimi gyvenimas nepasibaigia, o tik pasikeičia. Šio gyvenimo turime siekti. Apaštalas Paulius labai įsakmiai ragino įtikėjusius Jėzų Kristų: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2).
Kristaus Žengimo į dangų šventė yra didelio džiaugsmo šventė.
Turėdami tokią amžinojo gyvenimo perspektyvą, galime išlaikyti ramybę ir džiaugsmą, nepaisydami pasitaikančių išbandymų. Jėzus prieš savo kančią kalbėjo savo mokiniams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).
Džiaugsmo dažniausiai neturi savanaudžiai, kurie mąsto ir rūpinasi tik savimi, kaip patenkinti visus savo norus. Tokioje žmogaus širdyje negali būti tikro džiaugsmo, o tik liūdesys. Dangaus Tėvas apdovanoja džiaugsmu visus, kurie ištikimai eina jo rodomu keliu. Jeigu mes daugiau mąstytume, kaip padėti kitiems, tada mes būtume kupini didelio džiaugsmo. Šito džiaugsmo Viešpatyje ir linkiu jums.
Prieš žengdamas į dangų, Jėzus paliko mokiniams įpareigojimą: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20).
Dangun Žengimo šventėje dėkokime Dievui už Jėzaus parodytą mums kelią į dangų. Dėkokime už jo kančią ir mirtį mūsų nuodėmėms atpirkti, už Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, per kuriuos tikėjimu vienijamės su Dievu. Draugystėje su juo gyvensime per visus amžių amžius.
