Lietuvos regionai šiandien susiduria su dviem esminiais iššūkiais: jaunimo migracija ir kvalifikuotų specialistų trūkumu. Europos Komisija savo 2024 m. ataskaitoje pabrėžia, kad Lietuva turi didelį aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų skaičių, tačiau šalyje vis dar trūksta darbuotojų su rinkai reikalingais įgūdžiais. Mano galva, taip yra todėl, kad valstybė nesuformuoja aiškių užduočių bei neduoda tinkamų įrankių aukštosioms mokykloms spręsti šį iššūkį. Tai, ką daryti?
Jeigu šiandien paklaustume, kokių specialistų labiausiai trūksta Lietuvoje, daugelis atsakytų: inžinierių, mokytojų, sveikatos priežiūros, IT specialistų, meistrų, vairuotojų, elektrikų. Tai – profesijos, kurios tiesiogiai kuria vertę: išlaiko gyvybiškai svarbias paslaugas, gamybą, regionų ekonomiką. Ir būtent šiuos žmones dažniausiai rengia ne universitetai, o regionuose veikiančios kolegijos.
Iš europinės perspektyvos kolegijos (angl. Universities of Applied Sciences) yra laikomos esminėmis institucijomis, kurios jungia mokslą su praktika, padeda atliepti vietos ir regionų poreikius bei stiprina socialinę sanglaudą. Europos Komisijos dokumentuose pabrėžiama, kad būtent kolegijos atlieka svarbų vaidmenį rengiant praktinius įgūdžius turinčius specialistus, jos yra arčiau verslo ir bendruomenių, todėl jų indėlis į regioninį vystymąsi – tiesioginis ir matomas. Tokios šalys kaip Vokietija, Suomija, Nyderlandai jau seniai suprato kolegijų unikalumą, todėl aiškiai atskyrė kolegijų ir universitetų misijas, užtikrino reikalingas priemones toms misijoms įgyvendinti.
Lietuvoje universitetai ir kolegijos matomi kaip konkurentai. Valstybės politika verčia aukštąsias mokyklas praktiškai lygiaverčiai konkuruoti dėl tų pačių studentų, tačiau nelygiomis sąlygomis. Tam, kad kolegijos galėtų konkuruoti dėl dėstytojų, kurti šiuolaikiškas programas, atitinkančias rinkos poreikius ir atlikti inovatyvius tyrimus, reikia ne tik politinio pritarimo, bet ir aiškaus finansinio pagrindo. Kokybė nekuriama vien deklaracijomis. Ji reikalauja investicijų – į infrastruktūrą, mokymosi bazes, dėstytojus, tyrimus.
Lietuvoje universitetai ir kolegijos matomi kaip konkurentai.
Praėjusią kadenciją stebėjau, kaip „optimizuojamas” kolegijų tinklas, nebeliko taip reikalingų inžinerinių kolegijų, įsivėlė ir „techninių klaidų” Mokslo ir studijų įstatyme. Dėl teisėkūros klaidos buvo sumažintas finansavimas kolegijoms, kas kelia grėsmę jų galimybėms vykdyti mokslinius tyrimus ir užtikrinti dėstytojų kvalifikacijos kėlimą, studijų kokybę. Šią kadenciją yra galimybė tai pataisyti – apibrėžti kolegijų unikalią misiją ir užtikrinti Lietuvos ir jos regionų klestėjimą, reikalingų specialistų rengimą.
Svarbu suprasti, kad kolegijos yra paskutinė „sienelė”, sauganti jauną žmogų nuo emigracijos ar išvykimo į didmiesčius. Kolegijų tinklas vis dar apima visą šalį – nuo Klaipėdos iki Utenos, nuo Alytaus iki Panevėžio. Būtent kolegijos leidžia jaunuoliui likti arčiau savo šeimos, įgyti profesiją ir įsitvirtinti regione. Tai – demografinės politikos, regionų stiprinimo ir socialinio teisingumo klausimas.
Kaip politikas, kuriam rūpi visa Lietuva, ir kaip žmogus, turintis patirties profesinio rengimo srityje, raginu Vyriausybę, kaip valstybinių kolegijų steigėją, imtis skubių veiksmų: atstatyti kolegijų finansavimą, stiprinti jų vaidmenį regionuose ir užtikrinti, kad mūsų jaunimas turėtų galimybes mokytis, dirbti ir kurti savo ateitį Lietuvoje. Tai nėra išlaidos – tai strateginė investicija į mūsų šalies konkurencingumą ir gerovę. Kol nevėlu, būtina pripažinti ir taisyti klaidas!
