Toliau tęsiame pažintį su pirmojo visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje istorija. Šįsyk kviečiame susipažinti su tekstais parengtais pagal Philipo Hugheso knygą „The Church in Crisis: A History of the General Councils: 325-1870″.
Nuo pirmojo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo praėjo tūkstantis septyni šimtai metų. Tai taip seniai, kad net vietų, susijusių su šio įvykio istorija, pavadinimai beveik išnyko iš bendrosios atminties ir žemėlapių. Jie skamba lyg iš pasakos: Nikėja, Bitinija, Nikomedija ir kiti. Pats jų skambesio svetimumas primena, kad net tam trumpam pamąstymui, kurį leidžia šie puslapiai, reikia nemažai minties prisitaikymo.
Reikalas, dėl kurio apie trys šimtai vyskupų iš viso anuomečio krikščioniškojo pasaulio susirinko į Nikėją 325 metais, buvo rasti sprendimą neramumams, kurie jau beveik dvejus metus rimtai krėtė Rytus. Šių neramumų priežastis buvo naujas mokymas apie pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo slėpinį.
Trumpai apibendrinant padėtį pasakysime, kad ketvirtame mūsų eros amžiuje naujasis veikėjas, vardu Arijus, neseniai ėmė skleisti per pamokslus, raštus ir liaudies giesmes bei dainas mokymą. Arijonų doktrina teigė, kad mūsų Viešpats yra grynai kūrinys, sukurtas iš nieko, galintis suklupti, Dievo Sūnus pagal įsūnijimą, bet ne pagal prigimtį, vadinamas Dievu Šventajame Rašte ne todėl, kad tikrai toks būtų, bet tik vardu. Tuo pat metu [Arijus] nebūtų paneigęs, kad Sūnus ir Šventoji Dvasia yra kūriniai, transcendentiniu būdu artimi Dievui, tačiau be galo toli nuo likusios kūrinijos.
Pirmiausia, Bažnyčios tėvų mokymą neišvengiamai formavo Krikšto formulė, kurią pats mūsų Viešpats po savo prisikėlimo davė mokiniams. Tapti Jo mokiniu reiškė, pagal Jo žodžius, būti pakrikštytam ‘Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu’, t. y. į išpažinimą, tarnystę, priklausymą Trejybei. Toks buvo Viešpaties nurodymas: nuo tada, iki Arijaus ir po jo, iki šių dienų, pirmoji pamoka, kurią kiekvienas išmoksta tapdamas krikščioniu, yra tai, kad jis priklauso tam tikram Trejetui – nesvarbu, ar apie jį mums krikščionybėje atskleista dar kas nors, ar ne.
Taigi doktrina apie Aukščiausiąją Trejybę yra esminė krikščionybės tiesa; ir, kaip galėjome tikėtis, jos pripažinimas yra tarsi pagrindinė nata, aplink kurią sukasi visų teologų mintys ir kalba, iš kurios jie pradeda ir kuria užbaigia.
Nagrinėjant priešarijoninius autorius iš visų krikščioniškojo pasaulio vietų matyti, kad „antrajame ir trečiajame amžiuje egzistavo aiški, tam tikro apibrėžto pobūdžio Trejybės išpažinimo ir mokymo forma“, ir kad šis mokymas „prieštaravo ir griovė arijonų hipotezę“. Iš visos šios literatūros iškyla faktas, kad nuo pat pradžios „tam tikras Trejybės mokymas glūdėjo pačioje krikščioniškosios Dievo sampratos ir Jo garbinimo šerdyje“: ir kad „neįmanoma istorinės krikščionybės suprasti atskirai nuo Trejybės doktrinos“.
Apie 323 metus išryškėjo arijonų krizė. Kova tarp naujosios teorijos šalininkų ir Bažnyčios autoritetų, kurie gynė Tradiciją, tęsėsi dar gerus penkiasdešimt metų ir ilgiau. Ir štai – pirmą kartą Bažnyčios istorijoje – valstybė įsikišo į ginčą, kuris pats savaime buvo tikėjimo klausimas. Antras svarbus dalykas: valstybė apskritai palaikė naujoves siūlančius ir buvo priešiška tradicinės tiesos gynėjams.
Tų penkiasdešimt šešerių metų (325–381), sekusių po Nikėjos susirinkimo ir pasibaigusių kitu Visuotiniu Susirinkimu (Konstantinopolis I), istorija yra neatsiejama abiejų susirinkimų istorijos dalis. Jos sudėtingumas neleidžia ją lengvai apibendrinti. Jei kreipsimės į Newmaną, norėdami rasti paaiškinimą, jis pasakys, kad ši ilga ir atkakli kova yra ne kas kita, kaip viena konkreti atkarpa iš nuolatinio konflikto tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios.
„Tas pats valdymo principas, kuris imperatoriams, dar esant pagonimis, liepė persekioti krikščionybę, paskatino juos diktuoti vyskupams, kai patys tapo krikščionimis.“ Tokia idėja, kad „religija turėtų būti nepriklausoma nuo valstybės valdžios“, visiems tiems valdovams atrodė prieštaraujanti pačiai daiktų prigimčiai. Ir šis konfliktas, pasak Newmano, buvo ne tik „neišvengiamas“, bet ir, galima sakyti, tikėtinas – galima buvo numatyti, kad konfliktas kils dėl kokios nors pagrindinės Bažnyčios doktrinos vidaus ginčo. Newmano paskutiniai reikšmingi žodžiai yra svarbus perspėjimas: Bažnyčios istorijoje viskas ne visada būna taip paprasta, kaip mes tikimės.
Net ir išsamiai aprašyta Visuotinio (t. y. visapasaulinio) Susirinkimo istorija, sušaukto tokiomis aplinkybėmis – pirmojo tokio susirinkimo, neturėjusio pavyzdžių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti tvarką ar vertinti jo sprendimų reikšmę – neišvengiamai kelia sunkumų po septyniolikos šimtų metų gyvenantiems žmonėms, vedamiems išsamiai, per šimtmečius suformuoto supratimo apie tai, kokie turėtų būti Visuotiniai Susirinkimai.
