Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC pamokslų, publikuotų Irenos Petraitienės sudarytoje knygoje „Padaryk mane gerumo ženklu“ (Kaunas, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinis butas – muziejus, 2003) apmąstymai minint jo mirties 25 – metį.
Atmintyje išlikusi didžiulė žmonių jūra, daugybė vėliavų, net ore tvyranti ypatinga nuotaika, kurioje buvo kažkas sakralaus, taip be galo nepaprasto, kad tuomet net negalėjau įsivaizduoti. Ir taip šviesu. Kardinolas. Žodis, kurio tuomet nesupratau, bet širdy jaučiau ir pasididžiavimą, ir gelmę, ir paprastumą. Tik tiek tų įspūdžių iš Kardinolo Vincento viešnagės Atgimimo metais Utenoje ir belikę. Ko gero, jų ir pakanka, kad pajustum tą, žodžiais nenusakomą, gerumo ženklą. Ženklą, kurio visada reikėjo ir reikia.
Leidausi į tokius kuklius vaikystės prisiminimus – valandą, kai širdyje nešiojausi tik tą žodį „Kardinolas“, vargiai prisimindamas patį žmogų, tačiau paslaptingai ir vaikiškai mėgaudamasis to meto gimtojo miesto šventoriaus atmosfera.
Bevartydamas savo miesto bažnyčios metraštį, užtikau, kad tuomet Kardinolas, viešėdamas Utenoje, kalbėjo apie meilės, atleidimo, pasitikėjimo svarbą, kviesdamas: „Grąžinkime Viešpaties įsakymus į mūsų širdis, į mūsų namus, į mūsų šeimas, į mūsų mokyklas, ir pamatysime visai kitokią Lietuvą. Pamatysime Lietuvą, kuri nežudo, kuri negyvena ir nealsuoja neapykanta, bet kuri myli, kuri kuria, kuri dirba, kuri sėja gėrį ir juo dalijasi su kitais“.
Būtent šie keli vaikystėje girdėti, o vėliau – knygoje rasti sakiniai, ir buvo raktas dar ir dar kartą apmastyti Kardinolo paliktą programą.
Savo pamoksluose Kardinolas nuolat kvietė atsigręžti į tiesą ir ja gyventi. To negalime padaryti nepaprašę atleidimo už praeitį. Tai – pradžių pradžia. Sekantis žingsnis – kelionė į širdį. Čia, anot Kardinolo, prasideda Dangus. Jį mes galime pasiekti, kantriai eidami gerumo keliu, atsisakydami pykčio, neapykantos, griežtumo. Paprastas, žmogiškasis gerumas, kylantis iš širdies yra vienijanti jėga. Tačiau ji gali ir didėti, ir nykti.
Pasak Kardinolo, tada, kai išnyksta gerumas ir net ima trukdyti kitiems būti gerais, pats žmogus imasi darytis sau priešu, būti pačiam sau nebereikalingas. Auginant gerumo sėklą niekada nereikia skubėti. Šiame procese svarbu mokėti laukti, vis labiau vertinant tai, kas tauru ir tikra. Taigi, skubėti reikia lėtai, vengiant neapgalvotų sprendimų, netgi leidžiant ir Dievo gerumui pasireikšti per žodį „ne“ masiškumui, neapgalvotiems sprendimams.
Kuriant tikrą pažangą reikia vengti kitų niekinimo, šeimos, kaip institucijos menkinimo, spontaniškų ir chaotiškų veiksmų. Kardinolas yra pažymėjęs, kad praeities mazgų neatrišime (o to nepadarius – nesukursime ateities), tai darydami spontaniškai, be tikėjimo, meilės, apsisprendimo, be kantraus rankų darbo. Neapgalvotas spontaniškumas iššaukia iliuziją kurti naują kviečio grūdą, nematant, jog tiek grūdas, tiek ir duona kasdienė pasaulyje jau egzistuoja. Tereikia rankų, kad jis duotų vaisių ir teiktų palaimą, kitaip mes niekuo nesiskirsime nuo žmogaus, vis dar dirbtinai kuriančio rojų. Tokia iliuzija – žabangai tikrajai laisvei. Visgi ir ji gali pasireikšti mūsų širdyje.
Širdis, kaip konstatuoja Kardinolas savo pamoksluose, – neatrastoji ir neapčiuopiamoji žemė, kurioje sutelpa viskas. Todėl tai yra vieta, nuo kurios prasideda kova arba taika. Todėl ir Viešpaties dovanotos ramybės pirmiausiai reikia širdžiai. Kas yra tokios ramybės pagrindas?
Pasak Kardinolo, tai – „Tėve mūsų“ malda, ant kurios turi būti statomas kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas, valstybingumas ir tautos ateitis, nes pamiršdami Dievo tėviškumą, „mes pamažu prarandame tikrąją nepriklausomybę ir tampame kaip vynmedžio šakelė, apie kurią kalba mūsų Išganytojas Jėzus Kristus: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4)”.
Be abejo, tokios mintuys skamba be galo paprastai. Galbūt šiandien net nekreipsime į jas dėmesio, manydami, jog tai tik paprasta ir saldi romantika, nieko bendro neturinti nei su moksliniu argumentavmu, taip reikalingu testamentinei kalbai, nei su realybe.
Tačiau ar šios mintys neišreiškia tiesos, jog širdies dirvą reikia įdirbti kantriai ir ištvermingai, tam, kad ji taptų sodu ir liktų namais, kurių nevalia palikti ir bandyti dirbtinai ieškoti ko nors kito, vien tiktai žinant, kad be širdies nebus ir gyvenimo? Kardinolas kalbėjo: „Širdies dirvos saugojimas reikalauja kasdienio kruopštaus darbo. Jeigu žmogus apleidžia šį darbą, arba visiškai jo atsisako, blogio dvasia nepaliks žmogaus bedarbiu. Ji nedelsdama kviečia tarnauti jai įvairiausiais būdais. Taigi žmogaus laisva valia gali padaryti savo širdies dirvą derlingiausia žeme arba paversti ją šiukšlynu. <…>Jeigu laikysimės Dievo įsakymų ir sukursime geros valios klimatą, mūsų tautos dvasia augins šimteriopą palaimos derlių“.
Tad galų gale, koks Kardinolo priminimas ir šiandien aktualus? Galbūt galima visa tai sutraukti į du žodžius: Evangelija ir širdis. Juolab, kad nereikia švaistyti laiko formuluojant ilgas ir sudėtingas konstrukcijas, kurių vis tiek niekas neskaito. O štai Evangelijoje ir širdyje sutelpa viskas. Tad tegul Evangelija būna kelias į Tautos ir žmogaus širdį, kurią kantriai įdirbę, galime pasiekti Dangų.
Turbūt ir šiandien dar yra tas plevenantis paprastumas, kurį jaučiau tuomet, vaikystėje, paėmęs mamos ranką, matydamas minias, vėliavas, trimituojantį Utenos bažnyčios angelą ir jausdamas anuomet realią, o ir šiandien nemažiau reikalingą vienybę.
Manau, kad toks,- kuklus ir nepakartojamas – Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC testamentinis gerumo ženklas, kurio, viliuosi, nepamiršim…
