Sekmadienį, gegužės 18 d., Šv. Petro aikštėje aukotomis Mišiomis popiežius Leonas XIV pradėjo Romos vyskupo tarnystę. Iškilmingoje pontifikato inauguracijoje dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių, pusantro šimto oficialių valstybinių delegacijų, Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių bei kitų religijų atstovai.
Popiežius Leonas XIV pirmą kartą apvažiavo Šventojo Petro aikštę papamobiliu, šypsodamasis ir mojuodamas miniai, susirinkusiai į jo inauguracijos Mišias, vykstančias praėjus dešimt dienų po išrinkimo.
69-erių Robertas Francis Prevostas (Robertas Frensis Prevostas), pirmasis iš JAV kilęs popiežius Katalikų Bažnyčios istorijoje, stovėjo baltame automobilyje, kuris važiavo pro džiūgaujančią minią, šypsojosi, mojavo ir laimino kryžiaus ženklu.
Prieš Mišias popiežius drauge su Rytų Bažnyčių patriarchais nusileido prie apaštalo šv. Petro kapo ir valandėlę tyliai meldėsi. Procesija su popiežiumi ir kitais celebrantais iš bazilikos išėjo į aikštę. Prasidėjo Mišios, kuriose lotynų ir graikų kalbomis giedotos Evangelijos prie popiežiaus priėjo trys kardinolai – po vieną iš kardinolų diakonų, presbiterių ir vyskupų luomų.
Kardinolas diakonas uždėjo palijų ant naujojo popiežiaus pečių. Palijus – tai siaura, iš baltos vilnos išausta juosta, simbolizuojanti popiežius pašaukimą sekti Geruoju Ganytoju, kuris eina ieškoti pasiklydusios avelės ir parsineša ją ant pečių.
Po to kardinolas presbiteris meldė Dievo palaiminimo ir Šventosios Dvasios dovanų pradedamai popiežiaus Leono XIV tarnystei.
Kardinolas vyskupas užmovė popiežiui ant piršto Žvejo žiedą. Ant šio žiedo pavaizduota stebuklingos žūklės scena, reiškianti apaštalo Petro tikėjimą ir visišką pasitikėjimą Kristumi.
Popiežiaus Leono XIV homilija
Pradėdamas man patikėtą tarnystę, sveikinu jus visus dėkingumo kupina širdimi. Šv. Augustinas rašė: „Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje“. (Išpažinimai, 1, 1. 1).
Pastarosiomis dienomis išgyvenome nepaprastai intensyvų laiką. Popiežiaus Pranciškaus mirtis pripildė mūsų širdis liūdesio ir tomis sunkiomis valandomis jautėmės kaip tos minios, apie kurias Evangelijoje sakoma, kad jos buvo „kaip avys be piemens“ (Mt 9, 36). Velykų dieną gavome jo paskutinį palaiminimą ir Prisikėlimo šviesoje sutikome tą akimirką būdami tikri, kad Viešpats niekada nepalieka savo tautos, surenka ją, kai ji išblaškyta, ir „gano kaip piemuo savo kaimenę.“ (Jer 31, 10).
Šia tikėjimo dvasia kardinolų kolegija susirinko į konklavą; atvykę skirtingais keliais ir su skirtingomis istorijomis, pavedėme Dievui troškimą išrinkti naują Petro įpėdinį, Romos vyskupą, ganytoją, gebantį saugoti turtingą krikščionių tikėjimo paveldą ir kartu nukreipti savo žvilgsnį į priekį, kad spręstų šiandienos klausimus, nerimą ir iššūkius. Palaikomi jūsų maldų, jautėme Šventosios Dvasios veikimą. Ji mus suderino tarsi skirtingus muzikos instrumentus, padarydama, kad mūsų širdžių stygos virpėtų viena melodija.
Buvau išrinktas ne dėl savo nuopelnų ir dabar su baime bei drebėdamas stoju priešais jus kaip brolis, norintis būti jūsų tikėjimo ir džiaugsmo tarnas, kartu su jumis keliauti Dievo, norinčio mus sujungti į vieną šeimą, meilės keliu.
Meilė ir vienybė – tai du Jėzaus Petrui patikėtos misijos matmenys. Apie tai mums pasakoja Evangelijos ištrauka, kuri mus nukelia prie Tiberiados ežero, kur Jėzus pradėjo iš Tėvo gautą misiją „žvejoti“ žmoniją, kad išgelbėtų ją iš blogio ir mirties vandenų. Eidamas to ežero pakrante, Jis pašaukė Petrą ir kitus pirmuosius mokinius būti, kaip Jis, „žmonių žvejais“. Po prisikėlimo jiems tenka tęsti šią misiją, vis iš naujo užmesti tinklus, į pasaulio vandenis panardinti Evangelijos viltį, plaukti per gyvenimo jūrą, kad visi būtų Dievo glėbyje.
Kaipgi Petras gali atlikti šią užduotį? Evangelija mums sako, kad tai įmanoma tik todėl, kad jis savo gyvenime patyrė begalinę ir besąlygišką Dievo meilę, netgi tą valandą, kai jis išsigynė Jėzaus. Štai kodėl Evangelijoje perteikiant Petrui skirtus Jėzaus žodžius pavartotas graikiškas veiksmažodis „agapao“, reiškiantis Dievo meilę mums, Jo dovanojimąsi be jokių išlygų ir apskaičiavimų, skirtingas negu tas, kuris vartojamas Petro atsakyme, apibūdinantis draugišką meilę, kuria mylime vieni kitus.
Romos Bažnyčia vadovauja meile, o jos tikrasis autoritetas yra Kristaus meilė. Ji niekada nesiekia kitus užvaldyti priespauda, religine propaganda ar galios priemonėmis, bet mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus.
Kai Jėzus klausia Petro: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ (Jn 21, 16), jis turi galvoje Tėvo meilę. Jėzus tarsi sako jam: tik pažinęs ir patyręs šią Dievo meilę, kuri niekada nesibaigia, galėsi ganyti mano avinėlius; tik dėl Dievo Tėvo meilės galėsi mylėti savo brolius ir seseris labiau, t. y. aukoti už juos savo gyvybę.
Taigi Petras turi mylėti labiau ir aukoti savo gyvybę už kaimenę. Petro tarnystę apibūdina būtent tokia pasiaukojanti meilė, nes Romos Bažnyčia vadovauja meile, o jos tikrasis autoritetas yra Kristaus meilė. Ji niekada nesiekia kitus užvaldyti priespauda, religine propaganda ar galios priemonėmis, bet mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus.
Kristus, – sako apaštalas Petras, – yra akmuo, kurį statytojai, atmetė ir kuris tapo kertiniu akmeniu (plg. Apd 4, 11). Ir jei tas akmuo yra Kristus, Petras turi ganyti kaimenę niekada nepasiduodamas pagundai būti nepriklausomu ar viršesniu už kitus vadovu, jam patikėtų žmonių šeimininku (plg. 1 Pt 5, 3), bet priešingai, iš jo reikalaujama tarnauti savo broliams ir stiprinti jų tikėjimą, keliauti kartu su jais. Iš tiesų mes visi esame „gyvieji akmenys“ (1 Pt 2, 5), Krikštu pašaukti būti Dievo statinio sudėtinėmis dalimis broliškoje bendrystėje, Dvasios dermėje ir įvairovės darnoje. Kaip teigia šventasis Augustinas: „Bažnyčią sudaro visi, kurie darniai bendrauja su savo broliais ir myli savo artimą“ (Pamokslas 359, 9).
Broliai ir seserys, norėčiau, kad visi trokštume vieningos Bažnyčios, kuri būtų vienybės ir bendrystės ženklas, sutaikinto pasaulio raugas.
Šiais laikais mes matome pernelyg daug nesantaikos, per daug žaizdų, kurias sukelia neapykanta, smurtas, prietarai, kito baimė, ekonominė paradigma, eikvojanti Žemės išteklius ir engianti vargstančiuosius.
Ir mes norime šioje tešloje būti mažu vienybės, bendrystės, brolybės raugu. Norime nuolankiai ir su džiaugsmu sakyti pasauliui: žiūrėkite į Kristų! Priartėkite prie Jo! Priimkite Jo žodį, kuris apšviečia ir guodžia! Įsiklausykite į Jo meilės siūlymą tapti viena šeima. Viename Kristuje mes esame viena. Tai kelias, kuriuo turime žengti kartu – ne tik mes, bet ir kitų seseriškų krikščionių Bažnyčių nariai, kitų religinių tradicijų tikintieji, visi kurie jaučia Dievo ieškojimo nerimą, visi geros valios vyrai ir moterys, kad kurtume naują pasaulį, kuriame viešpatautų taika.
Turi mus gaivinti ši misionieriška dvasia, kad neužsidarytume savo mažoje grupėje ir nesijaustume pranašesni už pasaulį. Esame pašaukti visiems nešti Dievo meilę, kad būtų pasiekta ta vienybė, kuri nepanaikina skirtumų, bet vertina kiekvieno žmogaus asmeninę istoriją ir kiekvienos tautos socialinį bei religinį paveldą.
Broliai, seserys, dabar yra meilės valanda! Dievo meilė, dėl kurios esame broliai ir seserys, yra Evangelijos šerdis. Kartu su mano pirmtaku Leonu XIII šiandien galime savęs paklausti: jei šis kriterijus „vyrautų pasaulyje, argi tuoj pat nesibaigtų visi nesutarimai ir nesigrįžtų taika?“ (Rerum novarum, 21).
Su Šventosios Dvasios šviesa ir galia kurkime Dievo meile grindžiamą Bažnyčią, kuri būtų vienybės ženklas; kurkime misionierišką Bažnyčią, kuri atveria glėbį pasauliui, skelbia Žodį, suvokia savo istoriją ir tampa žmonijos santarvės raugu.
Kartu, kaip viena tauta, visi, kaip broliai ir seserys, eikime Dievo link ir mylėkime vieni kitus.
Oficialūs svečiai
Inauguracinėse Mišiose dalyvavo valstybių vadovai, tarp jų V. Zelenskis, Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas (Frydrichas Mercas) ir JAV viceprezidentas J. D. Vance’as (Dž. D. Vansas).
Vatikano pateiktame sąraše taip pat yra Peru prezidentė Dina Boluarte (Dina Boluartė), Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen), Kanados ministras pirmininkas Markas Carney (Markas Karnis), Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas (Isaakas Hercogas), Kolumbijos prezidentas Gustavo Petro (Gustavas Petras) ir daugybė Europos karališkųjų asmenų.
Italijos pareigūnai šiam renginiui dislokavo tūkstančius saugumo pareigūnų, taip pat snaiperius ant stogų ir kovos su dronais operacijas.
