Tęsiame pasakojimą apie įvykdytą misiją: nuvykti į vieną iš Charkivo ligoninių ir nuvežti ten Lietuvoje surinktą nedidelio, bet veiklaus fondo „Mes esam bastionas“ paramą. Į Iziumą keliavo ukrainiečių fondo „Savas už savus“ (ua. Свій за свого) nupirkti dronai, generatoriai ir kita reikalinga įranga.
Charkivas
Tik keliaudamas per Ukrainą suvoki kokia tai didelė šalis. Kad iš Ivano Frankivsko pasiektum Charkivą reikia pervažiuoti didžiąją šalies dalį. Pasakysiu atvirai, šis faktas teikia viltį, kad okupantai yra pasmerkti. Kariaujant ir užimant vos kelis kilometrus per pusmetį konfliktas tęsis iki begalybės. Kad tik nepritrūktų valios gintis. Jos, regis, pas ukrainiečius nestinga, bet apie tai vėliau.
Pirmasis mūsų vizito tikslas – viena iš Charkivo ligoninių, kur gydomi fronte sužeisti kariai. Fondo „Mes esam bastionas“ surinkta parama ten laukiama, nors… čia kita istorija. Negrimztant į detales teko patirti, kad net karo metu biurokratija yra visagalė. Atvežtų daiktų apskaita buvo kiek kitokia nei tikėjosi ligoninės vadovė, tad įvyko šioks toks nesusipratimas. Kita vertus, šis faktas šiek tiek džiugina, nes, regis, humanitarinės pagalbos kontrolė stipriai pagerėjo. „Jūs neįsivaizduojate kaip mus kontroliuoja“, – išsprūdo ligoninės vadovei. Gerai, kad šitaip, pamaniau.
Miestas nuolat apšaudomas, kaukia sirenos. Tai pastebi iš karto: vietomis nukritusi biuro pastatų apdaila, kur ne kur matosi išdaužyti langai. Mūsų lyderio, fondo „Savas už savus“ vadovo Juros teigimu, Charkovas visuomet buvo laikomas itin turtingu ir švariu miestu. „Kurį laiką meru buvo keistos reputacijos žmogus. Būtent jo dėka buvo įvesta griežta tvarka, kuri išsilaikė iki šiol“, – pasakojo bendrakeleivis. Tikra tiesa, šiukšlių ar netvarkos aplink buvo gerokai mažiau, nei teko regėti kituose miestuose (Vakarų Ukraina yra išimtis, nes ten jautiesi beveik Europoje).
Trimis automobiliais pasileidžiame link Iziumo. Ši dalis buvo okuptuota rusų, bet paskui atkovota. Šalikelėse akis bado lentelės „Minos, nuo kelio dangos neiti“. Kur, po galais, atlikti gamtinius reikalus?!
Iziumas
Problema išsisprendžia savaime, ten dėl tokių detalių niekas nesuka smegenų. Stoja ir atlieka tai, kas būtina. Ne vieną tokį matėm ir patys kartojom. Geriau sveikas kailis, nei… Į Iziumą iš Charkivo veda vienintelis kelias, todėl jis nuolat yra rusų taikinys, dėl to aplinkiniuose krūmynuose smarkso minos ir kitoks sprogus šlamštas.
Pasiekiame Iziumą. Šis miestas dar labiau suniokotas. Didelė dalis gyventojų išsikėlė, bet nepasakysi, kad jis tuščias. Prie namų, kuriuos užėmė kariškiai, dažnai po medžiais išslapstyti visureigiai, gatvėse vis dar galima pamatyti vietinių, net vaikų. Diskutuojame kaip jie mokosi. Eina į mokyklą? Iš namų? Nesimoko?
Dar vienas įdomus aspektas: mieste nemažai įvairių bariukų, kebabinių ir kitokių dalykėlių parduotuvių. Vietinis pasakojo, kad paradoksaliu būdu pafrontės miestai „atsigauna“ dėl čia apsigyvenusių kariškių. Jie gauna solidų atlygį, tad gali sau leisti deramai pavalgyti ar nusipirkti ką geresnio.
Aplankome Iziumo „įžymybę“ – perpus susprogdintą daugiabutį. Rusiška S-300 raketa smogė tiesiai į namo vidurį ir jį padalino pusiau. Dabar tai tapo savotišku kovojančio miesto simboliu. Suniokotų pastatų matyti ir daugiau. Klausiu mus lydinčio kario kaip dažnai atskrenda. Tas atsako, kad vidutiniškai kas antrą dieną tenka patirti oro atakas. Kadangi dauguma karių savo bazes įkūrė privačiuose namuose (daugiabučiai apleisti), tai rusai dažniausiai pasmerkti nesėkmei: miestas nemenkas, privačių namų daug ir įvairių, tad reikalinga tiksli informacija kur ir kas vyksta. Išdavikų nedaug, bet pasitaiko.
Po sočių pietų (grikių košė su vištiena) kariai pasiūlo nuvykti į poligoną. Ten gimsta dar viena neprotinga mintis…
Link fronto
Sumanymas nuvykti pas visai netoliese „nulio“ budinčius tankistus kilo ne mums. „Norite pamatyti tanką, pažiūrėti kaip mes įsikūrę?“ – paklausė barzdotas vadas. Kvailiai būtumėm, jei praleistume tokią progą. Varom!
Sušokame į porą visureigių ir pasileidžiame ne pačiais geriausiais keliais. Kariai jais laksto kaip pametę galvas. Mažiau 100 km per valandą nevažiuoja. Turbūt neverta aiškinti kodėl. Ore nuolat kabo visokia bjaurastis. Priefrontės keliai jau apsmaigstyti aukštais mediniais stulpais ant kurių bus tvirtinami tinklai. Važiuoji tinklų tuneliu, kažkiek saugiau.
Kadangi ruskeliai visai netoli, ukrainiečiai nuolat budi susidūrimo linijoje. Miškuose suslapstyti tankai ir kiti su taikiu gyvenimu nieko bendro neturintys įnagiai. Viskas apdengta, užmaskuota ir iš viršaus sunkiai įžiūrima. Lendame į tanką (jei neklystu, tai perdirbtas, patobulintas rusiškasis T-72). Rekomendacija: geriau to nedarykite. Ten mažai vietos, smirdi dyzeliu ir jausmas, kad papuolei į grabą (bent man). Kaip Dievą myliu, negalėčiau būti tankistu. Nors, kas čia žino, gal vakarietiški tankai kitokie?
Postas puikiai įrengtas. Viena žeminė skirta poilsiui. Sienos išmuštos spaustu popieriumi, stalas, virtuvėlė, maisto atsargos, gultai. Visai kaip mūsų partizanų bunkeris, tik geresnis, patogesnis. Budintys kariai – vos per dvidešimt perkopę jaunuoliai. Sveikinantis jaučiu laibą ranką. Graudu kažkaip, bet veju nelinksmas mintis šalin. Čia karas, vaikyti. Vėl prisiminiau veik dzenbudistinį žemaitiškąjį „Y kap y“. Ir kitaip greitai nebus.
Kaip ieškojome pulkininko
Grįžtame į Charkivą sutemus. Miestas sutinka gaudžiančiomis sirenomis ir visiška tamsa. Kai prasideda komendanto valanda apšvietimas yra išjungiamas, tad gatvėse beveik tamsu. Šiek tiek gelbsti iš butų langų sklindanti šviesa.
Kišenėje adresas, kur turime susitikti su naujai formuojamo karinio dalinio pulkininku, kuriam ir turime palikti iš Lietuvos atvarytus du automobilius. Dirst į telefoną, tuoj nuvyksime, bet ne viskas taip paprasta. Oro pavojaus atveju GPS signalai yra slopinami, o tai ir visai išjungiami, tad tenka prisiminti elementarią ir patikimiausią orientavimosi sistemą: klausti žmogaus.
Kur eiti, kai gatvės tamsios ir tuščios? Kieno klausti, kai žmonių nesimato per varstą? Atsakymas paprastas – į degalinę! Ukrainos degalinių tinklai nusipelno atskiro pagiriamojo žodžio. Jie veikia visuomet, ten rasi maisto, gėrimo. Tokiems valkatoms kaip mes tai yra išsigelbėjimas. Išgelbėjo ir šį kartą.
Klausinedami darbuotojų, pasišviesdami telefonais šiaip ne taip suradome reikiamą gatvę ir namą, atidavėme karininkui automobilius.
Danguje tuo metu kažkas vis pazyzdavo. Įtariu, ne bitės.
Startavo jau antroji „Fūra tinklų į Ukrainą 2“ akcija. Kad Ukrainos kariai jaustųsi šiek tiek saugiau būtina surinkti 2000 eurų, kurie bus panaudoti vilkiko paslaugoms pirkti. Pusė sumos surinkta, liko nebedaug.
Labdaros ir paramos fondas „MES ESAM BASTIONAS“
LT607300010191451950
PayPal Alesia2724@gmail.com
