Tėvas Žėraras de Martel OSB. Tik į priekį: pasakojimai, padrąsinimai, prisiminimai

Atiduodame į jūsų rankas mūsų brolio, o daugeliui iš jūsų – dvasios tėvo, kurį jūs meiliai vadinote tėveliu, „dvasinius atsidūsėjimus“. Daugelis, kuriuos tėvelis palydėjo jų gyvenimo keliu, ne tik atsimindavo, užsirašydavo jo patarimus, įžvalgas, pastebėjimus ar net praregėjimus, bet taip pat ir prašydavo, kad pats tėvelis surašytų savo dvasinę išmintį ant popieriaus lapų.

Likus keliems mėnesiams iki iškeliavimo į dangiškojo Tėvo namus (tuo metu tėvas Žėraras jau sirgo nepagydoma liga, nors iki paskutinio atodūsio tikėjo, kad išgis), jis paprašė manęs leidimo užrašyti ar – tiksliau – įgarsinti „padrąsinimus“, kuriuos jis norėjo palikti savo dvasios sūnums ir dukterims, bičiuliams. Trokšdamas pasidalinti dvasiniais turtais, kuriuos kaupė savo širdyje per ilgus vienuoliško gyvenimo metus, jis galvojo ir apie tuos, kurie dar ieško savojo gyvenimo kelio, apie tuos, kuriems reikės žodžio, suteikiančio drąsos pakilti ir pradėti iš naujo.

Tėvas Kazimieras Milaševičius OSB, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras

Citatos

(p. 13)

Esu be galo dėkingas Dievui, kad gimiau krikščioniškoje šeimoje. Mano tėveliai buvo labai tikintys – mama labiau, tėtis truputį mažiau. Prisimenu, kad kas sekmadienį visa šeima dalyvaudavo Mišiose.

Tėvai susituokė 1938 metų spalio 22 dieną. Buvo tikrai labai graži šeima, kiekvienas – unikalus. Kaip minėjau, buvome keturi vaikai: ir pirmas (Jonas Pranciškus), ir paskutinis (Klaudijus) paėmė iš šeimos visą protą – jie labai lengvai išlaikė visus egzaminus, o aš… niekada dėl to labai ir nesisielojau.

[…]

Kai man buvo maždaug 15 metų, visi moksleiviai turėjo laikyti egzaminą ir tam aš kruopščiai pasiruošiau. Egzaminas buvo žodinis ir egzaminatorė – viena studentė, jauna moteris – davė labai paprastą klausimą. Nepamenu, ko konkrečiai paprašė, bet buvo labai paprasta, panašai kaip: „Kas yra Anglijos sostinė?“ Ir negalėjau nieko atsakyti. Ta egzaminatorė pasakė: „Bet jūs žinote, kas Anglijos sostinė?“ Aš atsakiau: „Tikrai nežinau.“ Ir kas atsitiko?

Vakare nuėjau pažiūrėti prie lentos, kurie mano bičiuliai išlaikė egzaminą, ir pamačiau savo pavardę. Vadinasi, ta moteris suprato mano situaciją ir nežiūrėjo į atsakymą, bet tik į mane, norėjo man padėti atsikelti. Ir iš karto (prie lentos) man sugrįžo žodis: Anglijos sostinė yra Londonas. Tą dieną supratau, kaip svarbu priimti kiekvieną tokį, koks jis yra, su jo silpnybėmis. Svarbu padėti kitiems, neteisti pagal mokymą […].

Visada palaikiau ryšį su vienu bičiuliu iš mokyklos pensionato. Tas bičiulis turėjo Soleme dėdę, kuris, beje, buvo garsus grigališkojo giedojimo dėstytojas Romoje – jis visą gyvenimą studijavo manuskriptus (senovinius rankraščius). Ir mes abudu su bičiuliu važiavome į Solemą – ne dėl vienuoliško gyvenimo, bet dėl to, kad buvau girdėjęs, jog šiame garsiame vienuolyne vienuoliai labai gražiai gieda. Važiavau dėl muzikos. Ir kas atsitiko?

[…]

Tėvas Žėraras. Pasakojimai. (p. 21, 23, 27)

Mūsų maldelė visur ir visada: Jėzau, Tu myli mane, aš pasitikiu Tavimi!

[…]

Visame kame būtinas saikas: Nieko per daug!

[…]

Dievas duos, kai ateis laikas. Viešpats ne iš karto mus išklauso, nes nori, kad geriau paruoštume savo širdis priimti Jo dovaną. Kaip ir mama, kuri nupirko vaikui dovaną ir padėjo aukštai, – įteiks tinkamiausiu metu. Jėzus nori, kad būčiau laimingas, bet ne bet kokios laimės.

[…]

Velnias veikia per nežinojimą, per įsivaizdavimą. Kai kamuoja nežinia ir įsišėlsta vaizduotė, dera nurimti: „Jėzau, Marija, pasirūpinkite tuo“. Neleisti vaizduotei vairuoti.

[…]

Šeimoje susibarus, reikėtų susėsti ir kalbėtis, bet ne sėdint vienam priešais kitą, o žvelgiant į vieną pusę. Dar pasimerkti gėlių.

[…]

Būti jautriam yra gerai, bet reikia nustatyti tam tikrą distanciją tarp pasaulio reikalų ir savęs.

[…]

Padėti kitiems galima saikingai, bet mylėti kitus reikia besąlygiškai, nes meilės saikas yra besaikis.

[…]

Šviesoforo principas: ar ateina ramybė priimant sprendimą? Raudona – neramybė, kuri reiškia: sustoti. Geltona – abejonė, kuri reiškia: luktelėti. Žalia – ramuma, kuri reiškia: eiti į priekį.

[…]

Jei jūsų vieniša širdis yra nerami ir visur ieškote artimo žmogaus, eikite pas piršlį šventąjį Juozapą. Kurioje nors bažnyčioje susiradę jo statulėlę ar paveikslą, sakykite: „Šv. Juozapai, mano reikalas nuo šiol yra ir tavo reikalas“. Niekada nenuleiskite rankų ir niekada neieškokite vien žmogiškai; paveskite savo rūpestį šventajam Juozapui.

[…]

Ką daryti ligos metu? […] Visur ir visada dėkoti. Gydytojams, slaugytojams, slaugytojų padėjėjams. Prisimenu, kaip šeimoje mes visada prie stalo turėjome atsidėkoti. Tik tėtis dalydavo duoną ir, prieš duodamas riekę, sakydavo: „Kas sakoma?“ O mes, vaikai, visada turėjome atsakyti: „Ačiū“. Tuo noriu pasakyti, kad reikia laikytis tos taisyklės. Visada reikia padėkoti žmogui už pagalbą. Ačiū, tėti, už duoną. Noriu kiekvienam žmogui padėkoti už kiekvieną pagalbą. Turiu troškimą visada dėkoti. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų nuolatinis padėkojimas kiekvienam žmogui.

Tėvas Žėraras. Padrąsinimai.

Pirmasis šios knygos 1000 egz. tiražas išleistas 2022 lapkričio m., o jau spaustuvėje ruošiama antras, kuris turėtų pasirodyti iki Vilniaus knygų mugės, kurioje bus ją galima įsigyti. Taip pat šią knygą galima įsigyti Šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose ir katalikų knygynuose Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose; ir žinoma galima užsisakyti pas brolius benediktinus išsiuntimui.

1 KOMENTARAS

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version