Liepos 26 d. šimtai tikinčiųjų leidosi į tradicinį piligriminį žygį pėsčiomis į Kryžių kalną, ruošdamiesi vieniems svarbiausių metų atlaidų Lietuvoje. Sekmadienį Kryžių kalne vyko iškilmingos šv. Mišios, kurios subūrė gausų būrį maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio.
Prieš prasidedant Eucharistijai, maldingoje atmosferoje skambėjo šlovinimo giesmės, kurias tikintiesiems dovanojo Rugilė Daujotaitė ir Milda GYVAI. Po šlovinimo maldininkai, nepaisydami svilinančios kaitros, susitelkė eucharistinei maldai prie to pačio altoriaus, už kurio Šv. Mišias 1993 m. aukojo šv. Popiežius Jonas Paulius II.
Šv. Mišioms vadovavo Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, kartu koncelebravo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Panevėžio ordinaras Linas Vodopjanovas OFM, kiti Lietuvos vyskupai, apaštalinės nunciatūros atstovai, Šiaulių vyskupijos kunigai bei dvasininkai svečiai.
Dvasinį pakilumą stiprino Šiaulių katedros choras „Džiaugsmas“ (vadovas Romualdas Juzukonis), kuris liturgijai suteikė iškilmingumo atspalvį.
Vyskupo D. Trijonio homilijoje nuskambėjo gili maldos prasmės refleksija, įkvėpta šio sekmadienio liturginių skaitinių ir pačios Kryžių kalno vietos, kuri nuo seno liudija tikinčiųjų prašymus, dėkojimus ir atgailos intencijas.
„Kiekvienas kryželis esantis čia liudija apie konkrečias žmogiškas istorijas ir tuos veidus, kurie čia apsilankė. Vis tik labiausiai juose išryškėja pats svarbiausias Veidas – tai ant kryžiaus pasiaukojančio Kristaus veidas“, – kalbėjo vyskupas, pabrėždamas Dievo gailestingumo gelmę.
Homilijoje jis gilinosi į Abraomo ir Jėzaus mokinių maldos patirtį, akcentuodamas, kad malda – tai ne formulė, o gyvenimo būdas, įžanga į dvasinį virsmą. Abraomo derybos su Dievu, pasak ganytojo, liudija ne tik drąsą ir atkaklumą, bet ir kvietimą mums visiems melstis visa širdimi, net jei iš pradžių nesulaukiame atsako.
„Dievo gailestingumas neturi ribų, kokias turi žmogaus kantrybė“, – teigė vyskupas D. Trijonis, pabrėždamas, kad per maldą keičiamės mes patys, o ne Dievas.
Homilijos pabaigoje jis pasidalijo šmaikščia istorija apie moterį, ieškančią vietos automobiliui, kuri maldoje bandė tartis su Dievu kaip su sandėrininku – žadėdama maldas ir aukas mainais už parkavimo vietą. Tačiau, radusi vietą, ji viską priskyrė sau. Ši istorija tapo pamokymu apie tikrosios maldos esmę – pasitikėjimą Dievo valia ir kvietimu maldoje išmokti ne tik prašyti, bet ir išgirsti.
„Malda – tai mūsų santykis su Dievu, kuriame visų pirma tampame Jo vaikais. Tai ryšys, kuris keičia mus ir padeda pamatyti brolius ir seseris aplinkui“, – sakė ganytojas.
Atlaiduose dalyvavo Seimo, Vyriausybės, Šiaulių savivaldybės, visuomeninių organizacijų atstovai.
Kryžių kalno atlaidai ir piligriminis žygis – tai ne tik gili religinė patirtis, bet ir gyvas liudijimas apie tikėjimo bendrystę, augančią kartų po kartos. Tūkstančiai maldininkų, susirinkę maldai ir dvasiniam susitelkimui, patvirtino, kad ši šventa vieta ir toliau išlieka gyvu Lietuvos tikėjimo simboliu.
