Seimo narys Vytautas Sinica siūlo Laikinosios vyriausybės pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos valstybės teisės aktu.
Jo teigimu, Birželio sukilimas turi būti įprasmintas greta kitų nepriklausomybės ir laisvės kovų.
„2000 metais Seimas jau buvo pripažinęs (minėtą pareiškimą – BNS) valstybės teisės aktu, tuo pakeldamas jį į deramą oficialų statusą mūsų istorijos politikoje ir valstybingumo pagrindų hierarchijoje, bet netrukus atsitraukė nuo to sprendimo ir nuo to laiko klausimas nebuvo judinamas“, – pirmadienį per spaudos konferenciją Seime sakė parlamentaras.
Jis tvirtino artimiausiu metu registruosiąs atitinkamą įstatymo projektą.
„Birželio sukilimas šito projekto dvasioje suvokiamas kaip esminis Lietuvos valstybės istorijos momentas ir lietuvių tautos laisvės kovos puslapis, kuris turi būti vienoje gretoje su nepriklausomybės kovomis 1918–1920 metais, su pokario partizanų rezistencija, su Sąjūdžiu ir su visais kitais atvejais, kai lietuvių tauta siekia savo valstybingumo, nepriklausomybės ir suvereniai valdyti pati save“, – kalbėjo Mišriai Seimo narių grupei priklausantis V. Sinica.
Įstatymo projekte politikas pažymi, kad Birželio sukilimas išreiškė tautos valią atkurti valstybingumą.
Parlamentaro teigimu, Lietuvos žydų žudynės prasidėjo dėl nacistinės okupacijos ir jos vyko, nepaisant Laikinosios vyriausybės raginimų nesiimti represijų prieš žydų tautybės gyventojus.
Projekte pabrėžiama, kad dėl Holokausto Lietuvoje kaltė teko ne tik okupaciniam režimui, bet ir atskiriems su juo kolaboravusiems Lietuvos piliečiams, tačiau okupuota tauta negali būti laikoma atsakinga už okupacinio režimo jos teritorijoje su visų tautybių, įskaitant lietuvių, kolaborantų pagalba įvykdytus nusikaltimus.
Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos raginamos visapusiškai įamžinti Birželio sukilimą, o mokslo įstaigos užsiimti nuosekliais ir sisteminiais šio laikotarpio tyrinėjimais.
Seimo nario teigimu, ypač svarbu tai padaryti atsižvelgiant į Kremliaus poziciją Birželio sukilimo atžvilgiu ir atsakant į jų informacinį karą. Anot V. Sinicos, itin daug melo apie šį sukilimą ir Laikinosios vyriausybės veiklą skleidžiama JAV.
„Pastangos vaizduoti Birželio sukilimą kaip nacistinį ar bent pronacistinį veiksmą, ne kaip laisvos tautos nepriklausomybės siekį, o kaip tiesiog kolaboravimą su naciais visada buvo Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos istorijos politikos mūsų atžvilgiu ašis“, – tvirtino jis.
„Yra gana aišku, kad jeigu pakerta Birželio sukilimą kaip neva neteisėtą, nusikalstamą ar kitaip netinkamą atsiminti ir gerbti, tai iš esmės sukuria sąlygas pakirsti ir visą rezistencijos vertinimą, ką Kremlius visada ir siekė daryti, nes jo politika visada buvo, kad okupacijos nebuvo, kad Lietuva įstojo į Sovietų Sąjungą savo noru ir atitinkamai negali nei piktintis, nei kuo nors skųstis“, – kalbėjo V. Sinica.
Pasak Seimo nario, nors Laikinoji vyriausybė neturėjo faktinės valdžios, jai nepavyko pasiekti savo siekių ir gana greitai išvis buvo likviduota, jai pavyko „visam pasauliui ir mums patiems kaip tautai parodyti, jog Lietuva jokiu būdu nestojo į Sovietų Sąjungą savo noru“.
„Priešingai, Lietuva buvo okupuota, Lietuva visada norėjo išsaugoti, o po to atkurti valstybingumą ir būtent sukilimas yra to reali, fizinė išraiška. Politinė ir ne tik politinė, sakyčiau, ir moralinė valia kovoti ir žūti už savo valstybę“, – teigė V. Sinica.
Jis pabrėžė, kad neteisinga sieti Lietuvoje vykdytas žydų žudynes su Birželio sukilimu.
„Vienareikšmiškai Lietuvoje vyko žydų žudynės, vienareikšmiškai tai yra tragiška ir pačios mūsų valstybės netektis. Vienareikšmiškai tame dalyvavo ir Lietuvos piliečių, ir etninių lietuvių, ir paties sukilimo dalyvių. Tačiau tai, kad atskiri sukilimo dalyviai įsitraukė į nusikalstamas veiklas okupacijos laikotarpiu, jokiu būdu nereiškia, kad pati Laikinoji vyriausybė ar sukilimo vadovybė tą skatino ar leido“, – sakė politikas.
„Priešingai, yra aiškiai dokumentuota, kad Laikinoji vyriausybė ragino neįsitraukti į represijas prieš žydus, tai smerkė ir jokia forma nepritarė. Todėl labai svarbus ir esminis mūsų valstybei, sakyčiau, istorijos politikos principas turėtų būti atskyrimas to, jog nors chronologiškai tuo pačiu metu Lietuvoje vyko žydų žudynės ir pasipriešinimas sovietinei okupacijai, šie dalykai nebuvo tarpusavy susiję priežastiniu ryšiu“, – kalbėjo jis.
V. Sinica pranešė, kad šį pavasarį dabartinė Vyriausybė gavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvadą, kad nereikėtų 1941 metų birželio 23 dienos deklaracijos pripažinti valstybės teisės aktu.
Centro teigimu, sukilimas nenurodė, kad kuriama demokratinė santvarka, vieši jo iniciatorių teiginiai leidžia įtarti antisemitizmą, o pati deklaracija nebuvo rengta teisininkų kaip teisės aktas.
Birželio sukilimas buvo ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamas bandymas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjęs, nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir tikintis, kad nacistinė Vokietija padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Sukilimo metu 1941 metų birželio 23 dieną paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, sudaryta Laikinoji vyriausybė, tačiau tikslas liko neįgyvendintas, nacių Vokietijai įvedus okupacinį režimą.
Sukilimas buvo stichiškas, kas lėmė sumaištį, plėšimo atvejus.
Netrukus po sukilimo pradžios Kaune „Lietūkio“ garažų teritorijoje viešai nukankinta ir nužudyta daugiau nei 50 Lietuvos žydų, prieš tai kelias dienas Kaune vykdyti žydų pogromai.
Viena ryškiausių Birželio sukilimą organizavusio LAF figūrų yra Kazys Škirpa, kurio asmenybę istorikai ir visuomenė vertina nevienareikšmiai.
Praėjusių metų birželio 23 dieną Nacionalinio susivienijimo nariai be leidimo ant buvusių KGB rūmų, dabartinio Apeliacinio teismo pastato, buvo pakabinę atminimo lentelę K. Škirpai, bet ji sostinės savivaldybės sprendimu netrukus išmontuota.
Pasak V. Sinicos, dėl to dar vyksta teismų procesai.
LGGRTS išvadoje nurodoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais K. Škirpa buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais K. Škirpos veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.
Pasak centro, K. Škirpos vadovaujamas LAF antisemitizmą buvo iškėlęs į politinį lygmenį, o „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. LAF siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos, nors apie nacių planus vykdyti Holokautą, Genocido centro teigimu, nežinojo.
