Dalinamės ištrauka iš Popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessos OFM Cap (Ranjero Kantalamesos) knygos „Ganytojai ir žvejai” (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2021, p. 264). Toliau svarstykime, ką vyskupui ir kunigui reiškia „būti su Jėzumi“. Iš italų k. vertė Audrius Musteikis.
Evangelijose žodis „atsivertimas“ pasirodo keliuose skirtinguose kontekstuose, jis nukreiptas į dvi skirtingas klausytojų auditorijas. Pirmukart skirtas visiems, antrukart – tiems, kurie jau yra priėmę Jėzaus kvietimą ir tam tikrą laiką praleidę su Juo, t. y. apaštalams. Į pirmąjį variantą tik žvilgtelėkime, kad geriau suvoktume labiau mus dominantį antrąjį.
Jėzaus mokymas prasideda programiniais žodžiais: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Iki Jėzaus „atsiversti“ visada reiškė „grįžti atgal“ (hebrajiškas terminas shub reiškia grįžti prie ankstesniojo kurso, laikytis pirmesnės krypties). Tai veiksmas žmogaus, susipratusio, kad išklydo iš kelio. Taigi jis sustoja, viską apmąsto ir nusprendžia vėl paisyti priesakų, grįžti į sandoros su Dievu kelią. Tikrų tikriausias krypties pakeitimas. Šiuo atveju atsivertimas yra grynai moralinis veiksmas, siūlantis griežtų nuostatų idėją: pakeisti įpročius.
Štai taip suprantamas atsivertimas, kai apie jį byloja pranašai, įskaitant ir Joną Krikštytoją. Tačiau kai kalba Jėzus, toji prasmė tampa kitokia. Ne, Jis nesiekia šiaip sau, dėl smagumo, pakeisti žodžių reikšmių, tiesiog Jam atėjus pasikeičia viskas. „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat!“ Atsiversti jau nereiškia grįžti atgal, prie Senosios Sandoros ir priesakų vykdymo, tai veikiau proveržis, šuolis į priekį, į Dievo Karalystę, išganymą, duodamą žmonėms dovanai, laisva ir nepriklausoma Dievo valia.
Atsivertimas ir išganymas susikeitė vietomis. Ne pirma atsivertimas ir paskui, kaip jo padarinys, išganymas, bet priešingai: pirma išganymas ir paskui, kaip reikmė, atsivertimas. Ne „atsiverskite, ir jums prisiartins Karalystė, ateis Mesijas“, kaip skelbė pastarieji pranašai, bet „atsiverskite, nes Karalystė jau čia, su jumis“. Atsiversti – tai priimti sprendimą, kuris išgelbsti, sprendimas dabar, kaip nurodo Karalystės palyginimai.
Atsiversti – tai priimti sprendimą, kuris išgelbsti, sprendimas dabar, kaip nurodo Karalystės palyginimai.
Taigi „atsiverskite ir tikėkite“ – ne du atskiri, tam tikra seka vykstantys dalykai, bet vienas fundamentalus vyksmas: atsiverskite, taigi tikėkite! Atsiverskite tikėdami! O tam reikia tikro „atsivertimo“, visai kitokio mūsų santykių su Dievu suvokimo. Privalu pereiti prie kitokios Dievo sampratos: nuo reikalaujančio, įsakinėjančio, grasančio – taip Jį vaizduojasi nusidėjėlis žmogus – prie dosniai atiduodančio mums visą save Dievo. Nuo „įstatymų“ prie „malonės“ – apie tokį atsivertimą kalba šv. Paulius.
Dabar pažvelkime į kitą kontekstą, tą, kuriame buvo atsidūrę apaštalai. Visi keturi evangelistai pabrėžia, kaip ypatingai Jėzus rūpinosi savo apaštalų ugdymu. Pagrindinis tokio ugdymo tikslas – kreipti mokinius nuo mąstymo pasaulio kategorijomis prie mąstymo pagal Dievo tikrovę. Metanoja tiesiogine šio termino reikšme, t. y. radikalus mąstymo pokytis.
Evangelija pagal Morkų dėmesingiausia šiam Jėzaus tarnystės aspektui. Trys centriniai jos skyriai, 8, 9 ir 10, kone ištisai skirti tokiam tikslui. Užuot praleidę tuos prisiminimus (nedarančius jiems didelės garbės), apaštalai nusprendė pateikti juos būsimoms tikinčiųjų kartoms, o tai rodo, kaip jie vertino Jėzaus pamokų svarbą. Čia žodžiai, kuriuos nežinia kiek sykių esame skaitę ir girdėję, aiškinę žmonėms, bet tokia ypatinga proga, kaip ši, negalime nenukreipti savo mąstymų į juos. Taigi trumpai viską apžvelkime ir išgirskime, ką mums tai sako.
Po Petro prisipažinimo Pilypo Cezarėjoje Jėzus prašneko apie artėjančią Kančią; Petras ėmė Jį drausti, bet Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 33–35).
Pamoka tęsiama kitame skyriuje:
Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jo klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė jų: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 31–35).
O kulminacija – 10 skyriuje:
Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 32–34).
Glumina tai, ką perskaitome toliau. Jokūbas ir Jonas, tarsi Jėzaus nė neišgirdę, prašo duoti jiems sėdėti vienam Jo šlovės dešinėje, kitam – kairėje! Akivaizdu, kad jie ne vieninteliai, pretendavę į tas vietas, nes parašyta, jog „dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono“. Tikrai visi troško to paties. Čia pirmąsyk matome atvirai pasireiškiantį dalyką, kurį vėliau vadinsime bažnytinio karjerizmo pagunda. Jėzaus atsakymas – „visiška vertybių inversija“:
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 42–45).
Friedrichas Nietzschė, pasipiktinęs tokiais žodžiais, kaltino Evangeliją, jog taip ji žmonijai skiepija glebumo vėžį, slopina pranašumo siekius ir norus įgyvendinti didžius dalykus. Jis labai klydo, net ir paprasčiausiu teksto suvokimo požiūriu. Jėzus apaštalams nedraudžia siekti didybės, norėti pirmauti. Jis sako: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų“, „kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų“…
Taigi nesmerktina trokšti nuveikti didžių dalykų ir netgi siekti „pirmauti“. Tik pasikeitė būdas įgyvendinti tokius tikslus: tai darytina nebe iškylant virš kitų, kad juos valdytum, bet nusižeminant, kad jiems tarnautum iš meilės. Hitleris vykdė Nietzschės programą, Motina Teresė iš Kalkutos sekė Jėzaus nurodytais idealais. Kurio pusėje yra tikroji didybė, šiandien neabejoja nė sekuliarusis pasaulis.
Kad neapsigautume dėl to, ką pasakė Jėzus, reikėtų pasiaiškinti, ką tiksliai reiškia posakis „atsižadėti savęs“, nuolat girdimas panašiame kontekste. Ką reiškia tie žodžiais? Atsižadėjimas niekada nėra tikslas ar idealas pats savaime. Čia svarbu ne apodozė: „atsižadėk savęs“, bet protazė: „kas nori sekti mane“. Pasakyti „ne“ sau patiems – tai priemonė; ištarti „taip“ Kristui – tikslas. „Teima savo kryžių ir teseka mane.“ Teseka kur? Į Golgotą? Ne! Ne Golgota, o prisikėlimas yra tasai finišas.
Atsižadėjimas niekada nėra tikslas ar idealas pats savaime.
Jėzaus žodžiai nusako pačią reikalo esmę. Turime žinoti, kuo remiame savo egzistenciją: savimi pačiais ar Kristumi; dėl ko norime gyventi: dėl savęs pačių ar dėl Viešpaties. Su dramatišku tokio pasirinkimo aspektu susidūrė kankiniai. Jiems iškilo būtinybė rinktis: atsižadėti savęs ar Kristaus. Nors ir kitaip, kiekvienas mokinys stovi to paties pasirinkimo akivaizdoje, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą.
Krikščioniška askezė nėra tiesiog tam tikrų dalykų ir malonumų atsisakymas, tai visai kas kita nei savęs baudimas. Tai nešvarių nuodėmingos mūsų prigimties drapanų nusimetimas, kad atkurtume savyje gražų Dievo atvaizdą – taip nušveičiamos rūdys, kad metalas atgautų pirmykštį nepriekaištingą blizgesį. Galimo patirti džiaugsmo kiekis proporcingas pasirinktajam objektui. Jeigu renkamės save, liksime prie gerokai nusekusio, troškulio nemalšinančio šaltinio, „kiaurų talpyklų“, kaip tai vadina Jeremijas (Jer 2, 13). Pasirinkę Kristų, turėsime amžino džiaugsmo šaltinį.
Persikelkime į šiandieną
Mums šiandien tenkanti kova – tokia pati, kaip ir apaštalų. Natūralus mūsų troškimas – valdyti, ne tarnauti. Vienas žymiausių ekleziologijos specialistų Vatikano II Susirinkimo laikais prancūzas Louis Bouyer teigė, kad evangelinės potestas kaip tarnystės sampratos atsisakymas ir vis ryškėjęs jos sutapimas su pasaulietine valdžios idėja – nelyginant vėžys, amžiams bėgant iškerojęs Bažnyčioje ir kėlęs amžinus konfliktus: popiežių ir imperatorių, popiežių ir susirinkimų, popiežiaus ir vietos vyskupų. Pragaištingiausia tokio, pasak Bouyer, „bažnytinės valdžios sekuliarėjimo padarinys“ buvo schizmos. Skaitydami Sirijoje rašytą Dvylikos apaštalų mokymą (Didachę) ir kitus to meto disciplininius veikalus matome, kad jau IV amžiuje vietos vyskupas buvo tapęs dominus, viešpačiu, nuo kurio valios priklausė viskas.
Suprantama, kad mus trikdo dabartiniai Bažnyčios tarnų skandalai. Tačiau tai neturėtų kliudyti mums matyti, kiek šiandieninė Kristaus Bažnyčia yra pasikeitusi, kiek priartėjusi prie evangelinio pavyzdžio, tapusi nuolankesnė, kiek išsilaisvinusi iš „laikinos“ pasaulietinės valdžios. Bent jau šiuo požiūriu dabar yra tikras aukso amžius, palyginti su ankstesniais laikais, kai dauguma vyskupų labiau rūpinosi valdyti savo feodą, nei tarnauti Kristaus kaimenei. Seniau būti vyskupu buvo garbė, šiandien tai našta.
Suprantama, kad mus trikdo dabartiniai Bažnyčios tarnų skandalai.
Bet kaip tik dėl to jau verčiau būti vyskupu dabar, nei kada nors anksčiau, išskyrus gal tris pirmuosius amžius, kada vyskupai buvo pirmieji kandidatai į kankinius. Šiandien nedvejodami galime kartoti, ką apaštalas Paulius rašė Timotiejui: „Jei kas trokšta vyskupauti, trokšta gero darbo“ (1 Tim 3, 1). Bonus opus desiderat, išversta Vulgatoje. Gero, kilnaus, nes daug pareikalaujančio darbo.
Bet neapsigaukime. Mūšis nebaigtas. Žmogaus prigimtis tebėra tokia pati. Tik gundymai pasidarė subtilesni. Kova vyksta labiau žmogaus širdyje ir galvoje, nei viešumoje. Ambicijos, karjerizmas, paaukštinimo ir prestižo siekiai pastebimi visuose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse, jie būdingi visiems hierarchiniams rangams. Blaise’as Pascalis rašė:
Tuštybė yra tiek įsišaknijusi žmogaus širdyje, kad kareivis, jo palydovas, virėjas, durininkas giriasi ir gali turėti savo gerbėjų. To nori net filosofai. Garbės trokšta ir peikiantys tai savo raštais, nes parašė gerai, ir juos skaitantys, nes skaitė. Ir aš, šitai rašantis, galbūt to trokštu, galbūt ir tie, kurie visa tai skaitys…
Tokių žmogaus polinkių kunigystės šventimai nepanaikina. Nepanaikina jų nė vyskupo šventimai. Jiems pasipriešinti turime pasitelkti ginklą, kurį mums parūpina Dievo Žodis. Esu tikras, kad labai svarbių dalykų šiuo klausimu pateikia pasakojimas apie Sekmines. Seniai žinoma, kad Apaštalų darbuose (2, 5–13) Lukas atskleidžia Babelio ir Sekminių kontrastą. Tas žinojimas, bendras Rytų ir Vakarų krikščionybei nuo seniausių laikų, atsispindi liturgijoje: Babelio istorija yra vienas iš Sekminių išvakarių skaitinių.
Per Sekmines viskas vyksta atvirkščiai, nei nutiko statant Babelį. Štai kodėl Lukas taip iškelia kalbėjimo kitomis kalbomis reiškinį. Iš pradžių visi Babelio statytojai šneka ta pačia kalba, tik staiga vienas kito pradeda nebesuprasti; Sekminių dalyviai (partai, medai, elamiečiai ir kt.) kalba skirtingomis kalbomis, bet visi supranta apaštalus. Kaip čia yra?
Babelio statytojai buvo susirengę padaryti štai ką: „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“ (Pr 11, 4). Jie norėjo pasidaryti sau vardą, juos vedė valdžios troškimas, siekis įtvirtinti savo viršenybę prieš aplinkines tautas. Dabar pereikime prie Sekminių epizodo.
Kaipgi nutinka, kad visi supranta apaštalus? Atsakymą pateikia ten esantieji: „Mes visi girdime juos skelbiant Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 11). Visi supranta apaštalus, nes jie kalba ne apie save, bet apie Dievą; jie nori padaryti vardą ne sau, o Dievui. Vos prieš kelias dienas jie dar ginčijosi, kuris iš jų galėtų būti viršiausias, dabar nebesiginčija. Dabar jie yra mirę savajai šlovei, štai kodėl Dvasia į jų lūpas gali įdėti ugninius žodžius.
Bažnyčios Tėvai pateikė gilių įžvalgų apie Babelį, bet dėl vieno dalyko vis dėlto klydo. Jie manė, kad Babelio žmonės buvę bedieviai, norėję mesti Dievui iššūkį. Tarsi graikų mitologijos titanų biblinis atitikmuo. Netiesa. Tai buvo dievobaimingi, religingi žmonės. Bokštas, kurį jie ketino pastatyti, buvo viena iš tų garsiųjų šventyklų, vadinamų zikuratais, viena ant kitos sumūrytomis terasomis. Jų liekanų randama tuometės Mesopotamijos teritorijoje.
Taigi kur slypėjo statytojų nuodėmė? Jie ketino pastatyti Dievo šventyklą, bet ne šventyklą Dievui, siekė šlovės sau, ne Dievui. Galbūt manė, kad, atnašaudami iš didesnio aukščio, užims patogesnę poziciją Dievui palenkti ir pasieks pergalių prieš aplinkines tautas.
Ir štai šis reikalas priartėja prie mūsų. Babelis ir Sekminės – iki šiol nebaigtų statybų aikštelės. Tuo remdamasis šv. Augustinas savo veikale De civitate dei išrutuliojo didingą viziją. Pasaulyje statomi du miestai: Babelis arba Babilonas, į kurio pamatus dedama meilė sau, vedanti prie paniekos Dievui (amor sui usque ad contemptum Dei); ir Jeruzalė, kurios pamatai – meilė Dievui, gebanti pasiūlyti save kaip auką (amor Dei usque ad contemptum sui). Kiekvienas turi pasirinkti, kurioje iš tųdviejų aikštelių darbuotis ir nugyventi gyvenimą.
Pastoracinės iniciatyvos, misijos, bet kokia religinė veikla, net ir labai sveikintina bei dvasinga, yra arba Babelis, arba Sekminės. Jei asmuo siekia įtvirtinti savo reputaciją ir susikurti vardą, jis dirba Babeliui, jeigu trokšta Dievo šlovės ir Karalystės atėjimo – stato Dievo miestą. Tačiau turime būti realistai. Ar įmanoma nuslopinti visus norus pasirodyti gerai, būti įvertintiems vyresnybės, trumpai tariant, kurtis vardą? Atsakymas – ne, mes taip negalime.
Tiktai šventieji, nuėję dvasinio apsivalymo kelią, tampa visiškai abejingi kitų nuomonei. Šv. Paulius galėjo sakyti: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas“ (Gal 1, 10). Aš pats tikrai nesu nuėjęs tokio kelio, aš netgi manau, kad ir šv. Paulius šiais žodžiais norėjo ne tiek pabrėžti tvirtą valios sprendimą, kiek atkreipti dėmesį į ramybe pasiekiamą stabilų sielos būvį.
Tiktai šventieji, nuėję dvasinio apsivalymo kelią, tampa visiškai abejingi kitų nuomonei.
Dievo žodis nereikalauja neturėti tokių žmogiškų jausmų, bet primena nuolat peržvelgti ir įvertinti savo potroškius. Neprašoma nepaisyti natūralaus noro susikurti padėtį, būti pastebėtiems ir vertinamiems už tam tikrus dalykus. Svarbu matyti, kokios yra mūsų valios tikrosios intencijos: ko siekiame, ne ką juntame. Sykį Jėzus ištarė frazę, kurią mes savo ruožtu galėtume padaryti labai veiksmingą, kartodami bet kokiomis aplinkybėmis: „Aš neieškau sau garbės“ (Jn 8, 50). Žinoma, Jėzaus atveju tai buvo ne koks nors troškimas ar siekis, tai buvo tikrovė, kuria Jis gyveno.
Mūsų kova – ne vien su savuoju „aš“, bet ir su „pasauliu“. Kaip sakiau anksčiau, remiantis Jėzaus žodžiais, esminis atsivertimas, tikroji metanoja reiškia nuo mąstymo pasaulio kategorijomis pereiti prie mąstymo pagal Dievo tikrovę. Šv. Paulius prie to grįžta Laiške romiečiams: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). Laiške efeziečiams priduria: „Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose“ (Ef 2, 1–2).
Vienas egzegetas įžvalgiai išanalizavo tai, ką Paulius vadino „pasaulio dvasia“ ir laikė tiesiogine „Dievo dvasios“ priešininke (plg. 1 Kor 2, 12). Ji kuria „viešąją nuomonę“. Šiandien tai tiesiogine prasme „viešpatauja ore“ – sklinda eteriu, naudojant šiuolaikines elektroninės komunikacijos priemones. Heinrichas Schlieras rašo:
Ši dvasia sykiu yra bendroji atmosfera. Ji susiklosčiusi istoriškai, taigi jos poveikio individui išvengti nelengva. Ji įsismelkusi visur ir laikoma savaime suprantama. Mąstyti kitaip, veikti ar ką nors sakyti prieš ją laikoma neprotingu ar tiesiog neteisėtu dalyku, nusikaltimu. Užtat nebedrįstama daiktų ir reiškinių, visų pirma paties gyvenimo, traktuoti kitaip, negu yra jos pateikta. Jiems būdinga pasaulį ir žmogaus būtį vertinti, kaip tinka jiems.
Rezultatas – taikstymasis su laiko dvasia, kitaip tariant, „sekuliarizacija“.
Rezultatas – taikstymasis su laiko dvasia, kitaip tariant, „sekuliarizacija“. Šiandien apibūdindami ardomąją pasaulio dvasios veiklą, pasitelkiame naują vaizdinį. Kompiuterio virusas. Nors menkai išmanau, žinau, kad tai kenkėjiška programa, kuri įsibrauna į kompiuterį netikėčiausiais keliais (per elektroninį paštą, interneto svetaines…) ir sutrikdo arba visai nutraukia normalų jo darbą, sugadina vadinamąsias operacines sistemas. Pasaulio dvasia veikia analogiškai. Įsiskverbia į mus tūkstančiais kanalų kaip oras, kuriuo kvėpuojame, o įsiskverbusi sukeičia orientyrus: vietoj „Kristaus“ pakiša „pasaulį“.
Rezultatas – taikstymasis su laiko dvasia, kitaip tariant, „sekuliarizacija“. Šiandien apibūdindami ardomąją pasaulio dvasios veiklą, pasitelkiame naują vaizdinį. Kompiuterio virusas. Nors menkai išmanau, žinau, kad tai kenkėjiška programa, kuri įsibrauna į kompiuterį netikėčiausiais keliais (per elektroninį paštą, interneto svetaines…) ir sutrikdo arba visai nutraukia normalų jo darbą, sugadina vadinamąsias operacines sistemas. Pasaulio dvasia veikia analogiškai. Įsiskverbia į mus tūkstančiais kanalų kaip oras, kuriuo kvėpuojame, o įsiskverbusi sukeičia orientyrus: vietoj „Kristaus“ pakiša „pasaulį“.
Knygą galima įsigyti www.katalikuleidiniai.lt; knygyne ,,Katalikų pasaulis“, Šventaragio g. 4, Vilniuje; Šv. Kazimiero knygyne Vilniaus g.3, Kaune.
