Nepriklausomybės akto signataras, profesorius Aloyzas Sakalas per savo žmonos Daivos Sakalės feisbuko paskyrą išplatino nuomonę apie galimybių pasą.
„Galimybių pasas dažnai sukuria tokias situacijas, kurios traktuotinos tik kaip skaudus nesusipratimas, o kartais įtraukia į šiurpą keliančias situacijas”, – pradeda profesorius.
Signataras pateikia du pavyzdžius. „Dvi studentės, bet tik viena iš jų turėjo galimybių pasą. Kitai merginai prireikė patekti į aukštojo mokslo įstaigą konsultacijai dėl baigiamojo darbo. Mergina nieko geriau nesugalvojo, kaip pasiskolinti iš draugės galimybių pasą.
Buvo išaiškinta ir perduota teisėsaugos institucijoms. O jos už svetimo galimybių paso panaudojimą baudžia labai griežtai – tarsi už dokumentų klastojimą: “Tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.”
Negana to, kad studentės vos išvengė laisvės atėmimo, jos kaip kokios kriminalinės nusikaltėlis privalo nešioti apykojes, o ateityje savo dokumentuose privalės rašyti, kad yra teistos. Taip jaunų žmonių tiek karjera, tiek ateitis gali būti sužlugdyta. Mano nuomone, pakaktų administracinės atsakomybės”, – įsitikinęs profesorius.
Toliau jis pasakoja kitą istoriją. „Į prekybos centrą atvyko mano žmona su neįgaliu jai labai artimu žmogumi, kuris turėjo galimybių pasą, tačiau to asmens sveikata neleidžia saugiai, be rizikos apsipirkti dideliame prekybos centre, tampyti prekes. Neimunizuota dėl kontraindikacijų mano žmona negalėjo lydėti ir liko prie apsaugos.
Nupirkti šeimai maisto dėl sveikatos būklės nepavyko, ir mano žmona iš toliau pamatė artimą asmenį grįžtantį tuščiomis, paklydusį prekybos centre ir akivaizdžiai sunkios sveikatos būklės, tačiau apsauga jai neleido prieiti ir pagelbėti įveikti likusius iki išėjimo dešimtis metrų, nors tas asmuo beveik kniubo, tai buvo matyti iš tolo. Apsauga tik žiūrėjo, kaip žmona maldauja leisti padėti artimajam, kuris atsidūrė gal net mirtiname pavojuje, bet kartojo: ‘Negalima’.
Apsauga tik žiūrėjo, kaip žmona maldauja leisti padėti artimajam
Teisėje egzistuoja sąvoka apie būtinąjį reikalingumą, kai pažeisti įstatymą ar taisykles leidžiama, tarkime, gelbstint gyvybę, iškilus dideliam pavojui. Tačiau žmona bijojo tapti teista ir negalėjo padėti. Pripažinsiu, kad situacija vos nesibaigė tragedija. Manau, kad tie du atvejai nėra vienetiniai”, – užbaigia savo pasakojimą A. Sakalas.
Profesorius daro dvi išvadas. „Išsilavinimas buvo labai vertinamas net tada, kai Lietuva buvo okupuota. Nepriklausomos Lietuvos pareigūnų elgesys su studente iliustruoja abejingą jų požiūrį į siekiančius mokslo jaunuolius. Dabartinis galimybių pasas leidžia nepaisyti ir senjorų problemų.
Tai kyla pagrįstas klausimas: ar tikrai jis tokiame pavidale reikalingas? Mano nuomone, seniai pribrendo laikas priimti vieną sprendimą iš dviejų galimų. Arba atsisakyti galimybių paso, arba jį taip pataisyti, kad mano paminėtos ir kitos panašaus plauko istorijos būtų neįmanomos.
Dabar visuomenė mato dvigubus standartus: masiniai susibūrimai, koncertai, kiti renginiai ir pramogos galimi, o mokslas, pagalba neįgaliam senjorui įgyjant būtinųjų maisto prekių baudžiama kaip kriminalinė veikla, ir tikrai nepalengvinami jaunų ir senų žmonių gyvenimai”, – baigia savo svarstymus A. Sakalas.
