Birželio 4-osios dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Leonas XIV komentavo Jėzaus palyginimą apie dangaus Karalystę, kuris guodžia, drąsina ir teikia viltį, ypatingai tada, kai pasijaučiame nereikalingi, kai nebeįžvelgiame gyvenimo prasmės. Tuo pat metu, tai palyginimas apie Dievo dosnumą.
Bendrosios audiencijos pradžioje buvo perskaityta Evangelijos pagal Matą ištrauka (Mt 20, 1–7), kurioje pasakojama apie vynuogyno šeimininką. Anksti rytą jis išeina samdyti darbininkų savo vynuogynui, susitaria dėl teisingo dienos atlygio ir siunčia juos darbuotis.
Po kelių valandų šeimininkas grįžta į aikštę, mato kitus darbininkus be darbo, ir juos pasiunčia į vynuogyną, sakydamas, kad užmokėsiąs, kas teisinga. Tą dieną jis dar keletą kartų grįžta į aikštę, paskutinį kartą likus vos valandai iki darbo dienos pabaigos, ir pasamdo visus sutiktus darbininkus.
„Tai istorija, kuri maitina mūsų viltį“, – sakė popiežius Leonas XIV. Pasak jo, kartais ir mes, kaip tie darbininkai, laukiame turgaus aikštėje, kol kas nors mus pasamdys, kol kam nors būsime reikalingi. Kartais laikas bėga, gyvenimas eina pro šalį, o mes nesijaučiame pripažinti ar įvertinti. Galbūt neatvykome laiku, kiti pasirodė anksčiau už mus arba rūpesčiai mus sulaikė kitur.
Palyginimas apie turgaus aikštę tinka ir mūsų laikams. Turgus – tai sandėrių vieta, kur, deja, kartais, dėl uždarbio, perkami ar parduodami meilė ir orumas. Kai žmogus nesijaučia įvertintas, pripažintas, jis rizikuoja parduoti save pirmam pasitaikiusiam. Bet Viešpats primena, kad mūsų gyvenimas vertingas ir jis trokšta padėti mums tai atrasti.
Pažvelkime, kvietė Leonas XIV, į neįprastą ir stebinantį vynuogyno šeimininką, kurio veiksmai kelia daug klausimų. Visų pirma, jis asmeniškai eina ieškoti darbininkų savo vynuogynui, jis nori pamatyti kiekvieną iš jų. Jis išeina ieškoti darbininkų vos išaušus ir grįžta į aikštę kas tris valandas. Kokia prasmė ieškoti darbininkų, kai iki darbo dienos pabaigos lieka vos valanda?
Viešpats primena, kad mūsų gyvenimas vertingas ir jis trokšta padėti mums tai atrasti.
Tačiau vynuogyno šeimininkas iš Jėzaus palyginimo yra nenuilstantis. Jis eina į aikštę ieškoti tų, kurie stovi ten ne vien ryte, bet ir vėlyvą popietę, kai, rodos, tikrai niekas jų nebepakvies, kai dar viena diena praėjo veltui. Bet šis vynuogyno šeimininkas nori parodyti, kad kiekvienas yra reikalingas, jis trokšta kiekvienam suteikti prasmę.
„Kokia prasmė samdyti darbininkus paskutinei darbo dienos valandai? Kokia prasmė dirbti tik valandą? Tačiau net ir tada, kai atrodo, kad gyvenime mažai ką galime nuveikti, visada verta tai daryti. Visada yra galimybė rasti prasmę, nes Dievas myli mūsų gyvenimą“, – sakė Leonas XIV.
Bet, primena jis, šio vynuogyno šeimininko išskirtinumas tuo neapsiriboja. Kai ateina darbo dienos pabaiga, jis pasikviečia visus darbininkus, kad jiems atlygintų. Ir kiekvienam, pradėjusiam darbą anksti ar vėlai, sumoka po denarą, įprastą atlygį už dienos darbą. Su vienais jis buvo suderėjęs šią sumą, o kitiems – pažadėjęs „teisingai“ atlyginti. Toks vynuogyno šeimininko gestas provokuoja ir verčia klausti – „o kas yra teisinga?“
Vynuogyno šeimininkui – Dievui – teisinga, kad kiekvienam duoti tai, kas būtina. Jis asmeniškai pakvietė darbininkus, pripažįsta jų orumą ir pagal tai sumoka, visiems po denarą. Bet Jėzaus palyginimo darbininkai, anksti pradėję darbą, nusivilia. Jie neįvertina gražaus šeimininko gesto, kuris nebuvo neteisingas jų atžvilgiu, bet dosnus kitų atžvilgiu. Šeimininkas nežvelgia vien į nuopelnus, bet ir į poreikius. Dievas nori kiekvienam dovanoti savo Karalystę – pilną, amžiną ir laimingą gyvenimą. Taip Jėzus elgiasi ir su mumis: jis nesudarinėja pirmumo lentelių ar reitingų, bet dovanoja visą save tiems, kurie atveria jam savo širdį.
Kita vertus, galėtume būti gundomi tokios minties: „Kodėl skubėti darbuotis? Jei atlygis toks pat, kam dirbti daugiau?”. Į šią abejonę šv. Augustinas atsakė žodžiais: „Kam delsti sekti paskui tą, kuris tave kviečia, kai esi tikras dėl atlygio, bet nesi tikras dėl dienos? Rūpinkitės, kad dėl delsimo neatimtumėte iš savęs to, ką jis jums duos pagal savo pažadą“.
„Norėčiau pasakyti, ypač jauniems žmonėms, kad nelauktume, bet entuziastingai atsilieptume, kai Viešpats kviečia mus dirbti jo vynuogyne. Neatidėliokite, pasiraitokite rankoves, nes Viešpats yra dosnus ir nenusivilsite! Dirbdami jo vynuogyne rasite atsakymą į tą gilų klausimą savyje: kokia mano gyvenimo prasmė?“
„Brangūs broliai ir seserys, nenusiminkime! Net tamsiais gyvenimo momentais, kai laikas bėga, o trokštamų atsakymų nerandame, prašykime Viešpaties, kad jis dar kartą išeitų ir susitiktų su mumis ten, kur jo laukiame. Viešpats dosnus ir netrukus ateis!“, – užtikrino popiežius.
