Birželio 27 d., kartu su Švč. Jėzaus Širdies iškilme minint ir Pasaulinę maldos už kunigų šventėjimą dieną bei jubiliejines kunigų dienas, popiežius Leonas XIV aukojo iškilmės Mišias Šv. Petro bazilikoje ir jų metu suteikė šventimus 32 naujiems kunigams.
Po kandidatų pristatymo Leonas XIV homilijoje pasveikino visus eucharistinėje aukoje dalyvavusius kunigus, „atvykusius, – sakė Romos vyskupas Leonas, – peržengti Šventąsias duris prie apaštalo šv. Petro kapo, kad vėl sumerktų į Išganytojo Širdį savo krikšto ir kunigystės drabužius.“ Jis pastebėjo, kad kai kas tai atliko nepakartojamą savo gyvenimo dieną: kunigystės šventimų dieną.
Pasak popiežiaus, kalbėti apie Jėzaus Širdį jai skirtos iškilmės metu reiškia atverti visą Viešpaties įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinį, specialiu būdu pavestą būtent kunigams, kad užtikrintų Viešpaties buvimą pasaulyje.
Komentuodamas pirmąjį Žodžio liturgijos skaitinį, Leonas pažymėjo, kad pranašas Ezekielis mums kalba apie Dievą, kuris yra kaip ganytojas, vieną po kitos patikrinantis ir suskaičiuojantis savo avis, išeinantis ieškoti paklydusių, aptvarstyti sužeistų ir pastiprinti silpnųjų ir sergančiųjų. Jis mums šitaip, taip pat didelių ir baisių konfliktų metu, primena, kad Dievo meilė, kurią kunigai pašaukti priimti ir puoselėti, yra visuotinė ir kad jo akyse, kaip ir kunigų akyse, nėra vietos jokiam pasidalijimui ir neapykantai.
Antrajame skaitinyje apaštalas šv. Paulius, primindamas, kad Dievas mus sutaikino kai dar buvome silpni ir nusidėjėliai, mus kviečia pasiduoti mumyse esančios Viešpaties Dvasios perkeičiančiam veikimui kasdieniame atsivertimo procese. „Mūsų viltis pagrįsta žinojimo, – tęsė popiežius, – kad Viešpats mūsų neapleidžia: jis mus nuolat lydi. Mes pašaukti bendradarbiauti su juo, visų pirma savo į egzistencijos centrą iškeldami Eucharistiją, o per sakramentus, ypač per dažną išpažintį, su malda, Žodžio mąstymu, meilės darbų vykdymu, vis labiau suformuodami savo širdį pagal gailestingojo Tėvo širdį.“
Tai mus nuveda iki Evangelijos skaitinio, tęsė vyskupas Leonas, kuriame kalbama apie Dievo džiaugsmą ir kiekvieno ganytojo pagal jį džiaugsmą. Tai kvietimas gyventi pastoracine meile tokiu pat didžiadvasišku nusiteikimu, kaip Tėvas, ir puoselėti jo troškimą: nepražudyti nei vieno, kad visi, per mus – kunigus – pažintų Kristų ir per jį turėtų amžinąjį gyvenimą.
Pasak popiežiaus, tai kvietimas kunigams, kad glaudžiai vienytųsi su Kristumi – brolių santarvės sėkla – prisiimdami paklydusiųjų naštą, dovanodami atleidimą suklydusiems, ieškodami atitolusių ar atmestųjų, gydydami kenčiančius kūnu ir siela dideliu meilės dalijimusi, kuris, užgimdamas pervertame Nukryžiuotojo šone, apima visą žmoniją ir pripildo pasaulį. Leonas priminė, ką apie tai parašė Pranciškus savo enciklikoje Dilexit nos (219 sk.): iš Kristaus šono žaizdos toliau teka toji upė, kuri neišsenka, nepasibaigia ir vis iš naujo teka tiems, kurie trokšta mylėti. Tik jo meilė leis naujai žmonijai užgimti.
Mes pašaukti bendradarbiauti su juo, visų pirma savo į egzistencijos centrą iškeldami Eucharistiją, o per sakramentus, ypač per dažną išpažintį, su malda, Žodžio mąstymu, meilės darbų vykdymu, vis labiau suformuodami savo širdį pagal gailestingojo Tėvo širdį.
Kunigiška tarnystė, tęsė popiežius, yra šventėjimo ir susitaikymo tarnystė dėl Kristaus kūno vienybės. Būtent todėl Vatikano II Susirinkimas prašė dvasininkų, kad dėtų visas pastangas ir per meilę vestų į vienybę, suderindami skirtingumus taip, kad niekas nesijaustų svetimas. Taip pat priminė svarbą būti vieningiems su vyskupais ir tarpusavyje. „Kuo didesnė bus mūsų tarpusavio vienybė, tuo labiau gebėsime ir kitus nuvesti į Gerojo Ganytojo aptvarą, kad gyventume kaip broliai vieninteliame Tėvo name“, – pastebėjo Leonas XIV.
Augustinų ordine kunigystės šventimus priėmęs ir buvęs šio ordino vyresnysis popiežius Leonas priminė, kad šv. Augustinas pamoksle, pasakytame savo kunigystės šventimų sukakties dieną, kalbėjo apie „linksmą bendrystės vaisių“, suvienijantį tikinčiuosius, dvasininkus ir vyskupus, ir kurios šaknis glūdi jausme, jog visi esme atpirkti ir išgelbėti tos pačios malonės ir gailestingumo. Būtent šiame kontekste jis ištarė garsiąją frazę: „jums esu vyskupas, su jumis – krikščionis“ (Homilijos 340, 1).
Leonas mintimis sugrįžo į savo popiežiškosios tarnystės iškilmingos pradžios Mišias. „Tuomet Dievo tautos akivaizdoje išreiškiau didelį troškimą „vieningos Bažnyčios, vienybės ir bendrystės ženklo, kuris taptų susitaikiusio pasaulio raugu“ (2025 m. gegužės 18 d.).
Šiandien dar kartą dalinuosi šia mintimi su jumis: susitaikę, vieningi ir perkeisti meilės, gausiai trykštančios iš Kristaus Širdies, eikime kartu jo pėdomis nuolankiai ir ryžtingai, tvirti tikėjimu ir visiems atvira meile neškime pasauliui Prisikėlusiojo ramybę su laisve, kurią suteikia žinojimas, kad esame Tėvo mylimi, išrinki ir siunčiami.“
