„Lozorius yra pamirštas tų, kurie priešais jį, čia pat, už namų durų, tačiau Dievas yra šalia jo ir prisimena jo vardą. Tuo tarpu žmogus, gyvenantis pertekliuje, yra be vardo, nes, pamiršdamas artimą, praranda ir save. Jis pasiklydęs savo širdies mintyse, pilnas daiktų ir tuščias meilės. Jo turtai nedaro jo geru“, – Katechetų Jubiliejaus Mišių, vykusių Šv. Petro aikštėje, homilijoje sakė popiežius Leonas XIV.
Jis komentavo sekmadienio Evangelijos pagal Luką skaitinį (Lk 16, 19–31) apie turtuolį ir Lozorių, apie jų sambūvį žemėje ir likimą po mirties.
Tačiau prieš homiliją priešais Šventąjį Tėvą išsirikiavo 39 katechetai, vyrai ir moterys, iš įvairių kraštų ir įvairių žemynų: Italijos, Indijos, Pietų Korėjos, Jungtinių Arabų Emyratų, JAV, Mozambiko, Brazilijos, Portugalijos, Peru, Meksikos, Rytų Timoro. Kiekvienas buvo pašauktas vardu ir kiekvienas atsakė – „Štai aš!“.
„Deja, Kristus mums papasakota istorija yra labai aktuali“, – homilijoje sakė popiežius. Ir šiandien prieš prabangą stovi ištisų tautų, kenčiančių nuo karo ir išnaudojimo, vargas. Per amžius, rodos, niekas nepasikeitė: kiek lozorių miršta dėl godumo, kuris pamiršta teisingumą, dėl pelno, kuris mindžioja meilę, dėl vargšų skausmui kurčio pertekliaus.
Vis tik Evangelija užtikrina, kad Lozoriaus kančios baigsis. Jo skausmas baigiasi, baigiasi turtuolio pokyliai. Abu susiduria su Dievo teisingumu: „elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas“. Bažnyčia nenuilstamai skelbia šį Viešpaties žodį, kad jis atverstų mūsų širdis.
„Mielieji, dėl ypatingo sutapimo ši Evangelijos ištrauka buvo skaitoma ir per Katechetų Jubiliejų Šventaisiais Gailestingumo metais“, – priminė Leonas 2016 metų rugsėjo renginį Romoje. Kreipdamasis į piligrimus, šia proga atvykusius į Romą, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Dievas išgelbsti pasaulį nuo visokio blogio, atiduodamas savo gyvybę už mūsų išgelbėjimą.
„Tai centras, aplink kurį viskas sukasi, tai plakanti širdis, kuri viską gaivina – tai Velykų skelbimas, pirmasis skelbimas: Viešpats Jėzus prisikėlė, Viešpats Jėzus tave myli, už tave atidavė savo gyvybę; prisikėlęs ir gyvas, jis yra šalia tavęs ir kasdien tavęs laukia“, – citavo popiežius Leonas savo pirmtako žodžius.
Evangelijoje pasakojama apie turtuolio pokalbį su Abraomu, apie turtuolio maldavimą išgelbėti bent jo brolius nuo liūdnos lemties. „Jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų“, – sako jis. „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“, – atsako Abraomas.
Bet Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusiųjų. Šventojo Rašto žodžiai nenori mūsų nuvilti ar atimti drąsą, bet supurto mūsų sąžinę. Klausytis Mozės ir pranašų reiškia prisiminti Dievo, kurio Apvaizda niekada ir nė vieno nepamiršta, įsakymus ir pažadus. Evangelija skelbia, kad kiekvieno gyvenimas gali pasikeisti, nes Kristus prisikėlė iš numirusių. Šis įvykis yra tiesa, kuri mus išgelbsti: todėl ją reikia pažinti ir skelbti, bet to nepakanka. Ji turi būti ir mylima: būtent ši meilė padeda mums suprasti Evangeliją, ji, atveria širdį Dievo žodžiui ir artimo veidui, mus perkeičia.
„Šiuo atžvilgiu jūs, katechetai, esate tie Jėzaus mokiniai, kurie tampa jo liudytojais: jūsų tarnystės pavadinimas kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio katēchein, reiškiantį mokymą garsiu balsu“, – priminė Šventasis Tėvas. Tai reiškia, anot jo, kad katechetas yra žodžio žmogus, žodžio, kurį jis taria savo gyvenimu. Todėl pirmieji katechetai yra mūsų tėvai, tie, kurie pirmieji mums kalbėjo ir mus išmokė kalbėti.
kai mokome tikėjimo, mes ne dresuojame, bet įdedame į širdį gyvybės žodį, kad jis duotų gero gyvenimo vaisių.
Kaip išmokome savo gimtąją kalbą, taip ir tikėjimo skelbimas negali būti deleguotas kitiems, bet yra tariamas ten, kur mes gyvename. Visų pirma mūsų namuose, prie stalo: kai yra balsas, gestas, veidas, vedantis prie Kristaus, visa šeima išgyvena Evangelijos grožį.
Visi išmokome tikėti remdamiesi tų, kurie tikėjo prieš mus, liudijimais. Vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, vėliau suaugus ir netgi senatvėje katechetai lydi mus tikėjime, dalydamiesi gyvenimo kelione, panašiai kaip dabartinėje jubiliejinėje piligrimystėje. Ši dinamika apima visą Bažnyčią, pažymėjo Leonas, pabrėžęs ir vyskupų gautą tiesos skelbimo charizmą. Katekizmas yra „kelionės priemonė“, sauganti mus nuo individualizmo ir nesutarimų, nes liudija visos Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Kiekvienas tikintysis prisideda prie jos ganytojiškos veiklos, klausydamasis klausimų, dalydamasis išmėginimais, tarnaudamas teisingumo ir tiesos troškimui, kuris gyvena žmogaus sąžinėje.
Būtent taip moko katechetai – palikdami vidinį ženklą: kai mokome tikėjimo, mes ne dresuojame, bet įdedame į širdį gyvybės žodį, kad jis duotų gero gyvenimo vaisių.
Diakonui Deogratias, klausiusiam, kaip būti geru katechetu, šv. Augustinas atsakė: „Išdėstyk viską taip, kad tas, kuris klausosi, klausydamasis tikėtų, tikėdamas viltųsi ir vildamasis mylėtų“ (De catechizandis rudibus, 4, 8).
„Brangūs broliai ir seserys, priimkime šį kvietimą! Prisiminkime, kad niekas negali duoti to, ko neturi. Jei Evangelijoje minėtas turtuolis būtų turėjęs meilės Lozoriui, jis būtų padaręs gera ne tik vargšui, bet ir sau pačiam“, – sakė popiežius. Jei tas bevardis vyras būtų turėjęs tikėjimą, Dievas būtų jį išgelbėjęs nuo visų kančių: būtent prisirišimas prie žemiškųjų turtų atėmė iš jo tikro ir amžino gėrio viltį. Kai ir mes esame gundomi godumo ir abejingumo, daug šiandieno lozorių mums primena Jėzaus žodžius, patys būdami mums katecheze, ypač šiais Jubiliejaus metais, kurie visiems yra atsivertimo ir atleidimo, įsipareigojimo teisingumui ir nuoširdaus taikos ieškojimo laikas.
Po homilijos popiežius Leonas XIV vadovavo katechetų skyrimo ir siuntimo apeigoms. „Visi pakrikštytieji, kaip Kristaus kunigo, pranašo ir karaliaus misijos dalyviai, aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir veikloje. Kai kurie iš jų gauna ypatingą pašaukimą priimti Bažnyčios įsteigtas tarnystes.
Dabar jūs, jau aktyviai dirbantys krikščionių bendruomenės labui, esate pašaukti nuolatinei katecheto tarnystei, kad galėtumėte intensyviau gyventi apaštališka dvasia, pagal tų vyrų ir moterų pavyzdį, kurie padėjo Pauliui ir kitiems apaštalams skelbti Evangeliją“, – sakė popiežius, liturgiškai skirdamas, ragindamas ir laimindamas katechetus, o vėliau kiekvienam įteikęs po nedidelį Nukryžiuotojo ant kryžiaus simbolį.
„Priimkite šį mūsų tikėjimo ženklą, Kristaus tiesos ir meilės sostą: skelbkite Viešpatį savo gyvenimu, veiksmais ir žodžiu“, – linkėjo popiežius.
