Kardinolas José Tolentino Calaça de Mendonça yra poetas, Šventojo Rašto žinovas ir pedagogas, kilęs iš Portugalijos. Bažnyčioje jis priskiriamas pažangiajam sparnui ir artimai siejamas su popiežiumi Pranciškiumi.
Jis gimė 1965 m. Funšalyje, Madeiroje. Tai vienas jauniausių Kardinolų kolegijos narių. Ankstyvuosius vaikystės metus jis praleido Angoloje, kur jo tėvas dirbo žveju. Šie metai paliko tiek šiltų prisiminimų, tiek skaudžių patirčių: būdamas vaikas jis tapo žmogžudystės liudininku – tai jį giliai paveikė ir vėliau atsispindėjo jo poezijoje.
Tuo metu Angola dar buvo Portugalijos kolonija, nors nepriklausomybės karas jau buvo prasidėjęs. Po 1974 m. balandžio 25-osios revoliucijos Portugalijoje kolonijoms buvo pažadėta nepriklausomybė, o tai paskatino baltųjų gyventojų masinę migraciją. Mendonça’os šeima grįžo į Madeirą, kai José buvo dešimties, tačiau Afrikos patirtis jį suformavo visam gyvenimui.
1975 m. grįžęs į Madeirą, jis įstojo į mažąją seminariją, o 1989 m. baigė teologijos studijas Lisabonoje, Portugalijos katalikiškajame universitete. 1990 m. jis buvo įšventintas Funchalo vyskupijos kunigu, tačiau parapijoje tarnavo tik trejus metus, nes vėliau buvo pakviestas tęsti akademinį kelią Lisabonos patriarchate.
Tolentino akademinė ir pastoracinė karjera apėmė seminarijos dėstytojo, parapijos klebono ir Popiežiškosios portugalų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas. 1992 m. jis įgijo biblistikos magistro laipsnį Popiežiškajame Biblijos institute Romoje.
Jis taip pat turėjo išskirtinę karjerą Portugalijos katalikiškajame universitete (UCP): 1989 m. įgijęs teologijos bakalaurą, 2004 m. apgynė daktaro disertaciją biblinės teologijos srityje. Jis buvo UCP dėstytojas nuo 1996 m., vėliau tapo profesoriumi, 2012 m. paskirtas prorektoriumi, o 2018 m. Teologijos fakulteto dekanu.
Tolentino taip pat dėstė užsienyje – Brazilijoje, katalikų universitetuose Pernambuke, Rio de Žaneire, Belo Horizontės jėzuitų filosofijos ir teologijos mokykloje, o 2011–2012 m. buvo Straus stipendininkas Niujorko universitete, kur dalyvavo tyrimų projekte „Religija ir viešasis protas“.
Be akademinės veiklos, Tolentino taip pat ėjo svarbias bažnytines pareigas. 2004–2014 m. jis buvo Portugalijos vyskupų konferencijos Nacionalinio kultūros sekretoriato pirmininkas, skatindamas dialogą tarp Bažnyčios ir kultūros. Nors šis sekretoriatas formaliai priklausė vyskupui, jį iš esmės koordinavo pats Tolentino.
2018 m. popiežius Pranciškus pakvietė jį vesti dvasines lavybas Romos kurijai Aričioje, po kurių popiežius padėkojo jam už tai, kad priminė: „Bažnyčia nėra narvas Šventajai Dvasiai.“ Tose rekolekcijose Tolentino ragino dvasininkus – eiti į kiną.
Popiežius po keturių mėnesių paskyrė jį Šventosios Romos Bažnyčios archyvaru ir bibliotekininku bei suteikė arkivyskupo titulą. 2019 m. jis tapo kardinolu ir buvo paskirtas į kelias Romos kurijos dikasterijas. 2022 m. rugsėjį Pranciškus paskyrė jį Kultūros ir švietimo dikasterijos prefektu.
2015 m. interviu kardinolas Tolentino teigė, kad jo kartai Antrasis Vatikano susirinkimas buvo „normali Bažnyčios ir pasaulio matymo forma“. Jis nemanė, kad Pranciškaus pontifikatas sulaukia daugiau kritikos nei ankstesni, tačiau pabrėžė, kad nauja yra tai, jog popiežių atvirai kritikuoja „konservatyvusis sparnas“, tarp jų – ir kai kurie įtakingi kardinolai, kurie esą linkę iškelti tradicionalizmą aukščiau už Tradiciją.
Liturgijos srityje kardinolas Tolentino nėra tradicionalistas – jo liturginė laikysena visada buvo iškilminga, pagarbi, su dideliu dėmesio detalėms, tačiau be nostalgijos senajai apeigų formai. Jis kruopščiai rengia homilijas net ir šiokiadienių Mišioms, net jei jose dalyvauja tik keli tikintieji.
Jo dvasinė laikysena ir Eucharistijos samprata aiškiai atsiskleidžia tiek homilijose, tiek rašytiniuose tekstuose. 2024 m. Eucharistinio kongreso uždarymo Mišiose Bragoje jis kalbėjo apie „Eucharistinę Bažnyčią“, priešpriešindamas ją klerikalinei Bažnyčiai: „Eucharistinė Bažnyčia – tai Bažnyčia, kuri vertina visų pakrikštytųjų dalyvavimą, pripažįsta kunigo tarnystės vaidmenį, rūpinasi ir ugdo savo ganytojus, investuoja į pasauliečių tarnystes, ugdo bendrą atsakomybę ir turi pranašišką moterų vaidmens viziją.“
Toje pačioje homilijoje jis pabrėžė, kad Bažnyčia turi būti marijiška – jis citavo Hansą Ursą von Balthasarą: „Be mariologijos krikščionybei gresia nejučiomis tapti nežmoniška.“
Viena ryškiausių Tolentino savybių – gebėjimas dvasinius dalykus atrasti pasaulietinėje kultūroje. Jo dvasinių įžvalgų iš pasaulietinės kultūros pavyzdžių buvo galima rasti ir popiežiaus Pranciškaus kalbose Pasaulio jaunimo dienų metu Lisabonoje 2023 m., kurios neabejotinai atspindėjo Tolentino įtaką.
Jis taip pat kuruodavo knygas, tokias kaip „Žmonių malda – dvasinių tradicijų antologija“, kurioje pateikiamos maldos nuo seniausių civilizacijų iki krikščionybės, įskaitant afrikiečių animistines, amazoniečių, žydų ir islamo maldas.
Nors jis pats nevadovavo ekumeniniam ar tarpreliginiam dialogui pastoracine prasme, jo akademinė ir kultūrinė veikla artino jį prie įvairių religinių ir krikščioniškų tradicijų atstovų, su kuriais jis mezgė draugystes.
Portugalijoje kai kurie jį laiko Bažnyčios žmogumi aukštojoje kultūroje. Menininkai ir kūrėjai jį vertina kaip savą, o ne kaip iš šalies atėjusį dvasininką. Nors jis nepropaguoja prozelitizmo, jo buvimas pritraukė nemažai kultūros žmonių, kurių dvasinis alkis ilgą laiką buvo atitrūkęs nuo institucinės Bažnyčios.
Tolentino kunigystės metais ne kartą sukėlė kontroversijas, ypač dėl to, kad simpatizavo netradicinėms ir tolerantiškoms homoseksualumo vertinimo kryptims (nors niekada viešai neprieštaravo oficialiam Bažnyčios mokymui šiuo klausimu), taip pat dėl bendradarbiavimo su radikalių pažiūrų feministine benediktine vienuole, kuri pasisako už abortų teisę, moterų šventimus, tos pačios lyties asmenų „santuokas“ ir vaikų įvaikinimą tokių porų šeimose. Pats kardinolas šiuos veiksmus vertina kaip Bažnyčios pastangas įsitraukti į šiuolaikinę kultūrą.
Jis laisvai kalba itališkai, gerai moka anglų kalbą, taip pat – klasikinę hebrajų ir graikų kalbas, kurios būtinos jo moksliniam darbui.
Tolentino yra aistringas ir produktyvus skaitytojas bei literatūros mylėtojas; jo poezija specialistų vertinama itin palankiai, nors dažniau pasaulietinėje nei religinėje aplinkoje. Kai kurie jo eilėraščiai paliečia religines temas, tačiau jo kūryba nėra išskirtinai religinė – ji aprėpia platų žmogiškosios patirties spektrą.
Tolentino vadovavimas Kultūros ir švietimo dikasterijai bei ryšiai su įtakingomis grupėmis – tokiais tinklais kaip Sant’Egidio bendruomenė, Jungtinės Tautos ir Romos kurijos sąjungininkai – stiprina jo, kaip reikšmingo modernistinės krypties veikėjo, statusą šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje.
Valdymo srityje jis yra užėmęs daug atsakingų pareigų, parodydamas gebėjimą vadovauti, tačiau jo administraciniai įgūdžiai buvo ne kartą kvestionuojami. Taip pat pastebima, kad jis nėra komandiško tipo žmogus ir gali būti sudėtingas bendradarbis.
2024 m. žurnalui „America Magazine“ jis sakė: „Tikroji išmintis turi gebėti kalbėti visiems. Visa mano tarnystė buvo bandymas rasti kalbą, kuri būtų suprantama kiekvienam.“
Jo ryšys su Roma užsimezgė per kardinolą Gianfranco Ravasį, o esminiu lūžio tašku laikoma popiežiaus Benedikto XVI kelionė į Portugaliją 2010 m., kurios kultūrinį susitikimą Lisabonoje prie Belemo centro suplanavo būtent Tolentino. Renginys sulaukė didžiulės sėkmės, o netrukus po to Benediktas XVI paskyrė jį Popiežiškosios kultūros tarybos konsultantu.
Jis yra sakęs, kad kūrybiškumas jam artimesnis dirbtuvėse, o ne bažnytinėje rutinoje. „Kai pernelyg įsitraukiu į bažnytinį pasaulį, jaučiuosi tarsi žuvis be vandens.“
„Teologijai reikia pasaulio“, – sakė jis tame pačiame interviu. Todėl jam įdomu, ką su Biblija daro Bruce’as Springsteenas, Andrejus Tarkovskis ar populiarioji kultūra.
Visa tai daro jį unikaliu kandidatu tarp galimų įpėdinių popiežiui Pranciškui. Jis yra artimas buvusiam pontifikui, vertinamas tiek kultūriniuose, tiek teologiniuose sluoksniuose, o jo požiūris atitinka viziją apie Bažnyčią, atvirą pasauliui, drąsią, bet ne dogmatišką.
Tiems kardinolams, kurie konklavoje sieks ne tiek stabilumo, kiek kūrybingos tęstinės reformos, portugališkas balsas iš Madeiros gali pasirodyti kaip tik tai, ko reikia. Nors jo amžius yra rimta kliūtis tapti Šv. Petro įpėdiniu, bet konklavos favoritams patekus į aklavietę, konklava gali pasukti paskui „juodąjį arkliuką”.
