Ligita Juknevičiūtė. Viešas laiškas Andriui Užkalniui

Mūsų čia, Lietuvoje, labai nedaug. Kiekvienas balsas, kuris gali įkvėpti ir padrąsinti, yra svarbus. Ir kiekvienas balsas, kuris varo į neviltį, menkina mūsų savivertę ir orumą, padaro labai daug žalos tautos sąmonei ir stiprybei.

Todėl mane labai sujaudino Tavo, Andriau, viešas prisipažinimas apie tai, kad Tave augino tokia mama, kuri nemokėjo parodyti savo meilės kitaip, kaip tik kritikuodama ir menkindama savo vaiko pasiekimus ir pastangas pelnyti meilę.

Seku Tave nuo pat pirmųjų rašinių ir laidų televizijoje. Ilgą laiką buvo tiesiog smalsu, iš kur Tu atsiradai, už kokius nuopelnus iškart šokai į nuosavos TV pokalbių laidos vedėjo kėdę, kam Tu dirbi, bet dabar tai nebesvarbu. Dabar svarbiausia, kad Tu prisikasei iki savo skausmo esmės, pagaliau paaiškėjo, kodėl Tavo rašiniuose tiek daug kartumo, paniekos ir ne tik smagios, bet ir gniuždančios ironijos.

Po truputį tai vyko, buvo skyrybos, tada prisipažinimas, kad sergi depresija, tada štai ši išpažintis, kokios nelinkėčiau niekam, ypač jokiai motinai. Deja, mes neturim teisės tikėtis, kad už klaidas auklėjant vaikus atleis mūsų vaikai. Viską atleidžia tik Dievas, ir tai, beje, dar klausimas, (juokauju, ne man tai spręsti, tik sakoma Biblijoj, kad nereikia keršyti, kerštą reikia palikti Dievui), o vaikai…

Todėl šiandien, kai, kartoju, kiekvienas balsas yra labai svarbus, ir kai tokie talentingi, populiarūs ir šmaikštūs rašytojai kaip Tu galėtų pasitarnauti tautai vienyti, o ne skaidyti, labai svarbu, kad Tu pagytum ir pradėtum eiti į šviesą. Taip, aš labai pykstu už a. a. A. Patacką, kad drįsai prikišti šiam didžiavyriui Klonio gatvę. Tąsyk nesusilaikiau ir pavadinau Tave komentaruose menkysta, kuo, beje, iki šiol didžiuojuosi.

Pagaliau paaiškėjo, kodėl Tavo rašiniuose tiek daug kartumo, paniekos ir ne tik smagios, bet ir gniuždančios ironijos.

Bet šiandien, kai paaiškėjo pagrindinė Tavo nelaimingumo priežastis, mano širdy yra tik didžiulis gailestis, užuojauta ir noras, kad Tu pagytum. Gal net pradėtum melstis, nueitum išpažinties. Prisipažintum, kad sulaužei vieną iš pagrindinių Dievo įsakymų, gerbti tėvą ir motiną. Pasikalbėtum su išmintingu kunigu. 

Aš irgi pykčiau ant savo mamos, jei ji būtų mane visą gyvenimą kritikavus ir menkinus. Bet mane išaugino nuostabi mama, kuri palaikė visada, ir dabar yra tas žmogus, kurio begalinę meilę ir palaikymą aš jaučiu dieną ir naktį, kad ir kas atsitiktų. Taip, ji labai norėtų kad aš nesiveržčiau į Graikiją ar Indiją, bet tik dėl to, kad pergyvena dėl mano dukros, kuri dar nebaigė mokyklos.

Taigi, mane išaugino nuostabūs palaikantys tėvai, todėl aš galiu būti stipri, gera ir kilniaširdė, tai ne mano nuopelnas, tai man Dievulis tokius tėvus suteikė. Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi žmogus, kurio tėvai buvo kitokie, ir ačiū Dievui, bet galiu bent tokį užjausti.

Todėl dabar jau prašau visų, nebepykim ant Andriaus, pasimelskim už jį, kad įvyktų stebuklas, kad šis talentingas žmogus taptų šviesus ir tikras Lietuvos patriotas, dirbantis tautai, o ne savo nelaimingumui numalšinti. Nesvarbu, jeigu jis juoksis, skaitydamas šį tekstą, šaipysis, visiškai nesvarbu.

Daug svarbiau, kad dar viena siela pereitų į Šviesą.    

13 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version