Ką tik pasibaigę 2021 metai, kurie buvo daugiau nei dar vieni pandemijos metai: tai buvo metai, kai Lenkija gynėsi nuo organizuotos „migracijos“ puolimą savo pasienyje, metai, kai patyrėme vis daugiau Rusijos agresijos ir susidūrėme su augančia įtampa ES viduje.
Kas buvo svarbiausia? Kas įsimins iš šių daugybės įvykių? Ar bent vienas iš šių procesų iš tikrųjų turės ilgalaikių pasekmių? Manau, kad taip. 2021-ieji bus prisiminti kaip metai, kurie kai kuriais atžvilgiais atitolino mus beveik šimtu metų atgal, į laikotarpį, pradėtą Rapalo sutartimi (Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Veimaro Respublikos bendradarbiavimo užmezgimas 1922 m.) ir Miuncheno konferenciją, kai Hitleris visiškai sulaužė Versalio nutarimus.
Mes ir vėl esame labai panašioje situacijoje. Vienoje pusėje yra Berlynas, kuris jau atvirai kuria Europos imperiją, primenančią Ketvirtąjį Reichą. Tuo pačiu, turime vis agresyvesnę ir savimi pasitikinčią Maskvą, siekiančią dominuoti buvusios SSRS teritorijoje. 2021-ieji svarbūs tuo, kad atėmė iš mūsų bet kokias iliuzijas ir pažadino mus iš 30 metų trukusio sapno.
Vienoje pusėje yra Berlynas, kuris jau atvirai kuria Europos imperiją, primenančią Ketvirtąjį Reichą. Tuo pačiu, turime vis agresyvesnę ir savimi pasitikinčią Maskvą
Žinoma, bet kokia istorinė analogija neišvengiamai yra tam tikru mastu ydinga; šiandieniniai laikai yra ne tokie žiaurūs. Be to, atrodo, kad Lenkija turi platesnę manevravimo sritį, o mūsų pasirinkimas yra ne toks griežtas. Be abejo, yra ir JAV, kurių Europoje po Pirmojo pasaulinio karo beveik nebuvo.
Tačiau esama pastebimų panašumų tarp dilemų, su kuriomis susiduria Lenkija dabartiniame politiniame klimate, ir dilemų, kylančių iš XX amžiaus trečiojo dešimtmečio: kaip apsaugoti Lenkijos suverenitetą, kai dvi kaimyninės valstybės paspaudžia ranką ir sutaria, kad Lenkijos valstybingumas joms kelia nepatogumų. Kuo Lenkija gali pasikliauti? Ar galima pasitikėti mūsų kaimynu? Vadinamieji revizionistai nurodytų Vokietiją. Tačiau problema ta, kad Berlynas nenori „rūpintis“ Lenkija; geriausiu atveju nori padalyti Lenkiją tarp savęs ir Rusijos.
„Nord Stream 2“ ir viskas, kas įvyko su tuo projektu, naudinga tuo, kad nebegalima turėti iliuzijų dėl abiejų sostinių ketinimų arba apie tai, kaip veiksmingai mūsų Vakarų kaimynai elgiasi su ES ir kitais aljansais, orientuotais į „draugystę ir gerus kaimynystės santykius“. Galbūt, šį kartą viskas baigsis kitaip. Niekas nebuvo parašyta akmenyje ir daug kas vis dar priklauso nuo Lenkijos, labiau nei XX amžiaus 2–3 dešimtmetyje.
Tačiau vis tiek lieka faktas, kad 2021-ieji atėmė iš mūsų bet kokias paikas iliuzijas ir pažadino mus iš 30 metų sapno. „Europos koncertas“ sugrįžo, ir mes vėl ten, kur buvome visada: tarp agresyvios Rusijos ir Vokietijos. Dar kartą – tarpukaryje.
