Prof. Ryszardas Legutko – lenkų filosofas, politinis mąstytojas, buvęs švietimo ministras. Jis yra filosofijos profesorius Krokuvos Jogailos universitete ir buvęs įtakingas Europos Parlamento narys, atstovavęs konservatyviai partijai „Teisė ir teisingumas“ (PiS). Senovės filosofijos ir politinės teorijos ekspertas Legutko žinomas kaip griežtas liberaliosios demokratijos ir progresyviosios ideologijos kritikas. Jis yra knygų „Demonas demokratijoje“ ir „Laisvės klasta“ autorius, kuriose analizuoja liberalizmo ir komunizmo paraleles šiuolaikinėje Europoje.
Kaip Lenkijos prezidento rinkimų rezultatai atskleidžia gilesnius politinius susiskaldymus šalyje?
Akivaizdžiausias rezultatas – konservatyvioms jėgoms pavyko bent jau laikinai sustabdyti antisuverenistinės koalicijos, kurią sudaro kairiosios ir liberalios partijos, veržimąsi į valdžią. Pralaimėjusi pusė iki pat pabaigos tikėjo savo pergale ir grasino perimti visus valdžios svertus. Uždaroje sistemoje jie būtų galėję nevaržomai persekioti opoziciją ir įgyvendinti visus nurodymus iš Briuselio ir Berlyno.
Kartu su Vengrija, Lenkija turi didžiausią ir geriausiai organizuotą konservatyvųjį judėjimą Europoje. Tusko bandymas sunaikinti šį judėjimą būtų sulaukęs ne tik ES institucijų ir Europos elito palaiminimo, bet, jei būtų tai pavykę, žymėjęs esminį žingsnį link ES kontrolės nacionalinių valstybių atžvilgiu.
Daug lenkų baiminosi „rumuniškojo scenarijaus“, tai yra – kad Nawrockio pergalė būtų panaikinta arba bent jau nuolat kvestionuojama, taip palaipsniui delegitimizuojant prezidentą. Tokių signalų buvo galima girdėti iš Tusko partijos dar iki rinkimų. Dauguma politinių stebėtojų sutaria, kad tokią plėtrą sustabdė Ursulos von der Leyen sveikinimas Nawrockiui – ji buvo viena pirmųjų politikų, pasveikinusių jį, tikėtina, spaudžiant JAV administracijai. Trumpas aktyviai palaikė Nawrockį per rinkimų kampaniją, susitiko su juo Ovaliniame kabinete, o jo komanda ne kartą išreiškė paramą. Šiandien, kai JAV ir ES santykiai įtempti, atviras išpuolis prieš Nawrockį būtų traktuojamas kaip provokacija prieš JAV prezidentą.
Tačiau kova Lenkijoje ir Europoje dar nesibaigė. Prezidento rinkimų kampanija Lenkijoje pasiekė naujas piktavališkumo ir vulgarios agresijos žemumas. Lengva prognozuoti, kad ši purvo ir įžeidinėjimų lavina tik stiprės Nawrockiui pradėjus eiti pareigas. Nuo 2005 metų būtent Donaldas Tuskas orkestruoja tokią toksišką retoriką ir, nors kaip premjeras yra beviltiškai nekompetentingas, puikiai moka skleisti nuodus. Pakanka pasakyti, kad 2023 m. parlamento rinkimuose Tusko koalicija masiškai naudojo šūkį „iš…ti oponentus“, taip įveikdama PiS. Ši kampanija, mano manymu, turėtų patekti į politinės istorijos vadovėlius kaip iliustracija, kiek žemai puolė Europos kultūros srovė XXI amžiaus pradžioje.
Kodėl Lenkijos liberalusis elitas mano turįs „prigimtinę teisę valdyti“ ir niekina tuos, kurie balsuoja kitaip?
Tai ne pirmas kartas, kai matome iškreiptą aristokratijos formą Lenkijos politikoje – valdantieji atvirai niekina ūkininkus, darbininkus, kaimų ir mažų miestelių gyventojus, apskritai visus, kurie nėra pakankamai patenkinti „progreso žygiu“. Jie ne tik įžeidinėjo tokius žmones, bet ir atkakliai stengėsi juos perauklėti, „pakelti jų sąmoningumą“, paversti juos „naujais žmonėmis“. Tai prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai valdžią užėmė sovietų remiami komunistai ir pradėjo plataus masto represijų bei indoktrinacijos kampaniją, siekdami paversti lenkus iš tariamai atsilikusių ir retrogradinių „senųjų laikų aukų“ į pažangius, komunistinio mąstymo žmones.
Panaši operacija – tik be komunistinio žiaurumo – buvo pradėta po 1989-ųjų. Nauji liberalios demokratijos valdovai suprato, kad žemesnių sluoksnių lenkai vėl pasirodė esą atsilikę ir nesuprantantys naujojo pasaulio, todėl, jų nuomone, vėl reikia juos perauklėti. Ši perauklėjimo politika tęsiasi iki šiol, dar labiau sustiprinta, kai Vakarų kairuoliškas elitas pradėjo savo antišeiminę revoliuciją: tos pačios lyties santuokas, LGBT, abortų propagavimą ir pan. Šiai naujai ofenzyvai, kaip ir kitose ES šalyse, būtina masinė indoktrinacija nuo pat darželio.
Tusko koalicija šią ideologiją perėmė ir pavertė ją dar vienu įrankiu prieš opoziciją. Tam besipriešinantys, vadinami fašistais, fanatikais arba naudingais idiotais, kurie vis tiek atsidurs istorijos šiukšlyne. Šis konfliktas vis dažniau pateikiamas kaip kova tarp „šviesuolių“ ir „neišsilavinusios padugnių“ klasės.
Tačiau reikia aiškiai pasakyti: būti „šviesiu“ nereiškia turėti išsilavinimą, o turėti teisingas pažiūras. Neseniai mano draugo taksistas paklausė: „Ar jūs irgi (!) nusivylęs rinkimų rezultatais?“ – „Ne, džiaugiuosi, balsavau už Nawrockį“, – atsakė. Taksistas, matyt, priblokštas, nutilo, o paskui paklausė: „Koks jūsų išsilavinimas?“ – „Esu universiteto profesorius“, – atsakė draugas. „Tai negali būti tiesa“, – piktai atkirto vairuotojas, ir pokalbis baigėsi.
Toks paniekos žmonėms jausmas būdingas visai kairiajai ir liberalų stovyklai. Abi grupės žino: praeitis buvo bloga, o ateitis – gera, tad kai tik jos paima valdžią, iškart pradeda medžioti būsimojo rojaus priešus.
Ar įmanoma tikėtis civilizuoto politinio dialogo Lenkijoje, ar kairiųjų „moralinis kryžiaus žygis“ jau padarė kompromisą neįmanomą?
Iš to, ką stebiu, man tai atrodo labai mažai tikėtina. Tusko koalicija neatėjo į valdžią su nuoseklia Lenkijos reformos programa. Jų veiksmų esmė – dvi kryptys: pirma, nuolatinis puolimas prieš konservatyvią opoziciją, ypač prieš PiS; antra – visko, kas ateina iš Briuselio ir Berlyno, įgyvendinimas.
Pirmo būdo jie neatsisakys, nes jis jiems atnešė pergales. Antro – negali atsisakyti, nes Tuskas priklauso nuo ES paramos ir apsaugos.
Konservatyvios partijos, įskaitant PiS, vis labiau tolsta nuo ES ir laiko ją priešiška organizacija, turinčia despotinių polinkių ir siekiančia įgyvendinti leftistinę programą. Visa tai iš esmės reiškia susidūrimą tarp suvereniteto ir paklusnumo. Esant tokiam požiūrių skirtumui, kompromisas beveik neįmanomas.
Šis skirtumas – verta pažymėti – būdingas ne tik Lenkijai. Daugybėje šalių – pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje – konservatyvios, antisąjunginės partijos marginalizuojamos ir apjuosiamos savotišku sanitariniu kordonu. Italija galbūt yra išimtis, bet Rytų Europa eina kitu keliu.
Ar Karolio Nawrockio pergalė teikia vilties pristabdyti „progresyvių“ ideologijų sklaidą Lenkijos visuomenėje?
Reikia prisiminti, kad Lenkijos prezidento galios nėra tokios, kaip Prancūzijos ar JAV prezidentų, bet jis taip pat nėra bejėgis. Svarbiausias jo įgaliojimas – vetuoti parlamento priimamus įstatymus. Todėl Nawrockis galės veiksmingai blokuoti vyriausybės planus dėl neapykantos kalbos įstatymų, vienalyčių santuokų, švietimo, imigracijos, energetikos ir visko, kas silpnina Lenkijos suverenitetą.
Dėl to ir daugybės kitų priežasčių jis turėtų išlaikyti bendradarbiavimą su partijomis, kurios rėmė jį rinkimuose. Tarp jų santykiai dažnai įtempti, todėl būtina turėti bendrą platformą, ypač ten, kur grėsmė iškyla šeimai ir bandoma primesti naują abejotiną moralę. Lenkijai ir Nawrockiui reikalingas toks bendras frontas, ypač žinant, kad ES tikrai pradės naujus išpuolius prieš prezidentą – kaip visada, kai kas nors meta iššūkį jų abejotinai „įstatymų leidybos moralės“ autoritetui.
Ir Lenkija, ir prezidentas turi būti pasirengę gintis.
