Ne valstybė ir mokykla gali geriau auklėti vaiką nei jo patys tėvai.
Atrodo, kad vienintelis sprendimas, kurį šiandien geba pasiūlyti Europos vyriausybės, – viską drausti. Nikotiną, alkoholį, greitąjį maistą, „blogus žodžius“ – mūsų technokratiniai vadovai neturi geresnių idėjų, kaip tik uždrausti tai, kas, jų manymu, yra kenksminga.
Vaikai šiuo atveju – ne išimtis. Užuot pasitikėjus tėvais ir leidus jiems patiems auklėti savo vaikus, ar rimtai pažvelgus į gilumines visuomenės problemas, kurios gali neigiamai veikti jaunimą, globėjiškos valdžios renkasi lengviausią kelią – uždrausti tai, kas, jų nuomone, gali pakenkti vaikui. Išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų draudimas – tobuliausias tokio požiūrio pavyzdys. Šiuo metu atrodo, kad kiekviena valstybė varžosi, kuri priims griežtesnius ir plačiau taikomus įstatymus, siekdama neleisti nepilnamečiams naudotis internetu.
Neseniai Europos Komisija paskelbė naujas Skaitmeninių paslaugų akto gaires, kurios leidžia valstybėms narėms įvesti nacionalinius socialinių tinklų draudimus. Ši žinia pasirodė po to, kai ne viena šalis pagrasino veikti savarankiškai, jei ES nesugebės įgyvendinti bendrų teisės aktų.
Nyderlandai siekia uždrausti socialinius tinklus jaunesniems nei 15 metų asmenims, o Graikijos vyriausybė nori įvesti tėvų kontrolę, kad jaunesni nei tam tikro amžiaus vaikai galėtų prieiti prie interneto tik su leidimu. Jungtinės Karalystės 2023 m. priimtas Interneto saugumo įstatymas taip pat įveda plataus masto priemones – amžiaus patikrą, dideles baudas – kad tiek vaikai, tiek suaugusieji nesusidurtų su „netinkamu turiniu“.
Tuo metu Portugalija įveda įstatymą, draudžiantį išmaniuosius telefonus visose privačiose ir valstybinėse mokyklose vaikams nuo 6 iki 12 metų. Numatytos tam tikros išimtys (pvz., vaikams, kurių gimtoji kalba ne portugalų, arba turintiems sveikatos sutrikimų) – tokie vaikai galės naudotis tik vadinamaisiais „kvailais telefonais“, kurie leidžia skambinti, bet nesuteikia prieigos prie interneto.
Prancūzija žengė dar toliau – čia uždrausta ne tik socialinė žiniasklaida vaikams iki 15 metų, bet ir visi ekranai vaikams iki trejų metų. Nuo šio rudens planšetės, televizoriai ir telefonai bus uždrausti vaikų darželiuose, ligoninėse ir vaikų globos įstaigose, siekiant sumažinti mažamečių prancūzų sąlytį su ekranais.
Visa tai, žinoma, nereiškia, kad vaikams reikia nevaržomai leisti naudotis telefonais ar kad jie turi teisę į „TikTok“ paskyrą. Tačiau pavojus slypi tame, kaip lengvai ši politika gali persimesti ir į suaugusiųjų sritį. Jungtinėje Karalystėje Interneto saugumo įstatymas, kuris neva turėjo apsaugoti vaikus, jau dabar reiškia didžiulius suvaržymus visiems vartotojams – uždaromos net visiškai nekaltos svetainės ir forumai. Tokios priemonės gali tapti įrankiu siekiantiems nutildyti kritiškus balsus, nors oficialus pretekstas ir lieka – „vaikų apsauga“.
Užuot analizavus gilesnes problemas – švietimo sistemos griūtį ir COVID padarinius – vyriausybės kaltina ekranus.
Kita vertus, niekas neabejoja, kad trimetis su planšete kelias valandas – nėra gerai. Ar tuo, kad paauglys, turintis nevaržomą prieigą prie interneto, gali patirti žalos. Taip pat negalima paneigti, kad daugelio Europos vaikų skaitymo, rašymo, matematikos ir socialiniai įgūdžiai pastaraisiais metais gerokai smuko. Tokie penkiolikmečių rezultatai 2024 m. visoje ES pasiekė žemiausią lygį nuo matavimų pradžios.
Tyrimai rodo, kad kas trečias moksleivis nesugeba atlikti elementarių aritmetinių veiksmų, kas ketvirtas – atsilieka ir skaityme, ir gamtos moksluose. JK spauda rašė apie ketverių–penkerių metų amžiaus vaikus, kurie į mokyklą ateina vis dar su sauskelnėmis ar nemokėdami savarankiškai vaikščioti. Vis daugiau mokinių reikia papildomos pagalbos, kad jie galėtų kalbėti ir bendrauti.
Visa tai dažnai siejama su išmaniųjų įrenginių naudojimu ir tėvystės atsakomybės atsisakymu. Tačiau negalima pamiršti ir COVID-19 pandemijos poveikio. Karantinai, kai vaikams teko ilgus mėnesius būti namuose ir visą ugdymą gauti tik per ekranus, turėjo neišvengiamai žalingą poveikį.
Vis dėlto mokymosi kokybės smukimas prasidėjo dar iki pandemijos, o po jos – dar labiau paaštrėjo. Net ir iki karantinų mokyklos ne visada gebėjo atlikti savo pagrindinę misiją. Daugybėje šalių ugdymo turinys buvo supaprastintas, iš mokymo programų išbrauktas Vakarų kultūros kanonas, kurį pakeitė „aktualesni“, bet paviršutiniški tekstai. Svarbiau tapo ne žinios, o pažymiai ir geros ataskaitos per patikras. Pridėkime dar ir pastangas „dekolonizuoti“ kiekvieną dalyką nuo istorijos iki biologijos – turime švietimo sistemą, kuri nebesugeba mokyti to, kas iš tiesų vertinga.
Užuot analizavus gilesnes problemas – švietimo sistemos griūtį ir COVID padarinius – vyriausybės kaltina ekranus. Tokiu būdu jos ne tik ignoruoja tikrąją problemą, bet ir rizikuoja „išpilti kūdikį su vandeniu“.
Visa tai – ne rūpestis, o kontrolė.
Draudimas naudotis telefonais mokykloje gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Taip, kai kurie tyrimai rodo, kad tai padeda pagerinti pažymius ir emocinę sveikatą. Tačiau yra ir priešingų išvadų. Be to, kyla praktinių klausimų: ką daryti, jei vaikas jau seniai gyvena socialiniuose tinkluose? Ar staigus jų uždraudimas jam padės? Arba kaip jis mokysis atsakingai naudotis internetu? Bendra draudimo politika gali išugdyti kartą, nesugebančią atskirti tiesos nuo dezinformacijos. Tik laiko klausimas, kada vaikams bus įvestos privalomos „elgesio internete“ pamokos su instrukcijomis, kaip atpažinti tariamą „kraštutinę dešinę“ ir pranešti apie draugus, jei šie paskelbia ką nors „įtartino“.
Ir visa tai daroma manant, kad vaikai nesugebės apeiti draudimų. Iš tiesų paauglys, kuris moka naudotis VPN, nurodyti klaidingą amžių ar pasiskolinti draugo telefoną, greičiausiai ir toliau darys tai, ką daręs. Pati problema tiesiog pasislinks į šešėlį – tėvams bus dar sunkiau stebėti, ką veikia jų vaikai. Blogiausia tai, kad dėl šių priemonių kenčia visi – suaugusieji taip pat. Gal dar teks išsitraukti pasą ar vairuotojo pažymėjimą kiekvieną kartą, kai norėsi atsidaryti įprastą svetainę? Keturiolikmetis greičiausiai tai įveiks, o 74-metis – gal jau nebe.
Visa tai – ne rūpestis, o kontrolė. Valstybė įsivaizduoja, kad žino geriau nei tėvai, kaip reikia auginti vaikus. Ši logika jau persismelkė į mitybą, švietimą ir net moralę. Vis dažniau būtent valstybė nusprendžia, ką vaikai turi valgyti, ko mokytis ir kuo tikėti. Tėvai laikomi nepatikimais, nekompetentingais ar pavojingais savo vaikams.
Ir iš dalies nestebina, kodėl tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai. Pastaruosius dešimtmečius jiems nuolat buvo kartojama, kad vienintelis būdas tinkamai rūpintis vaikais – laikytis ilgų, sudėtingų ir vis besikeičiančių „ekspertų patarimų“. Tėvai kaltinami dėl per ilgo vaikų laiko prie ekranų, bet tuo pačiu bauginami dėl leidimo žaisti lauke. Jie skatinami rūpintis ankstyvuoju ugdymu, bet kartu įspėjami, kad stresas gali būti „traumuojantis“. Jiems sakoma, kad telefonai – blogis, bet kartu – kad jie turi visada žinoti, kur yra jų vaikas. Nenuostabu, kad vis daugiau tėvų perleidžia savo vaidmenį mokykloms ir valstybei. Tai užburtas ratas.
Jei vyriausybės nori sustiprinti tėvų vaidmenį, jos pirmiausia turi pradėti jais pasitikėti. Būtent tėvai turi spręsti, ar vaikas gali turėti išmanųjį telefoną, ar gali naudotis socialiniais tinklais, kokiais ir kiek laiko. Visuotinis draudimas sukuria saugumo iliuziją, tačiau iš tikrųjų tik dar labiau silpnina tėvų autoritetą – kuris jau ir taip gerokai susvyravo po pandemijos ir dėl šiuolaikinės tėvystės industrijos.
Vaikai nepriklauso valstybei. Jie priklauso savo šeimai. Laikas, kad ir valdžia pradėtų taip elgtis.
