Šiemet minime Imanuelio Kanto gimimo 300 –ąsias metines. Taip pat šie metai jubiliejiniai ir arkivyskupui Mečislovui Reiniui: prieš keletą mėnesių minėjome jo kankinystės 70 – metį, o vasario 5 dieną – gimimo 140 –ąsias metines.
Panašus datų persipynimas iki mūsų ataidi ir iš praeities. 1924 metų „Logos“ žurnalo nr. 2. buvo skirtas Imanuelio Kanto gimimo 200 – osioms metinėms. Arkivyskupo Mečislovo Reinio straipsnis „Kantas ir Dievo įrodymų kritika“ buvo publikuotas būtent šiame žurnalo numeryje. Taigi, tam tikra prasme šiandien minime ir pristatomo straipsnio 100 – metį.
Kalbėdamas apie I. Kanto reikšmę filosofijos istorijai, prof. dr. Pranas Kuraitis pažymi, jog kantiškasis metodas ir pagrindinės filosofo pažiūros yra žinomos daugeliui šiuolaikinės filosofijos srovių atstovų. Vienos srovės, pasak Kuraičio, stengiasi ištikimai kartoti ir įsisąmoninti svarbesniuosius jo metodo, sistemos punktus, o kitos bando kai ką taisyti, papildyti ir plėtoti. Trečioji kryptis rūpinasi įrodyti jo filososfijos klaidingumą. Pasak Kuraičio, yra ir tokių srovių, kurios kritiškai ieško jo darbuose tiesos elementų, atskirdamos tai, kas, kaip manoma, yra klaidinga.
Šiai srovei ir priskirtinas arkivyskupo Mečislovo Reinio straipsnis “Kantas ir Dievo įrodymų kritika” (Logos, 1924, Nr. 2, 124 – 133). Arkivyskupas remiasi Kanto “Grynojo proto kritikoje” (Kritik der reinen Vernunft) išdėstytais argumentais, kad filosofiniai Dievo buvimo įrodymai yra tik dialektinis apsirikimas. Sąmoningai straipsnyje nenagrinėjama kitame veikale „Praktinio proto kritika“ (Kritik der praktischen Vernunft) to paties Kanto daroma išvada, kad Dievas lyg ir yra, kad be Jo neįmanoma dora ar sielos nemirtingumas.
M. Reinys pradeda nuo sąvokų. Pasak jo, jeigu link aukščiausiosios realybės einama per patirtį, jai palenkiant vaizduotę ir intelektą, atrodo, kad patirtyje sutinkami daiktai yra būtini, tačiau patys savaime apriboti, sąlyginiai. Todėl patį jų buvimo procesą kaip tokį sąlygoja Absoliučioji Būtybė – Dievas. Tokia prieitis pasirenkama viso straipsnio atskaitos tašku.
Pirmiausia straipsnyje pristatomi Imanuelio Kanto išdėstyti ontologinio Dievo buvimo įrodymo kritiniai argumentai. Kalbėti apie būtinuosius dalykus remiantis vien patirtimi neužtenka, nepaisant net ir to, kad būsimosios esybės galimybė nustatoma a priori. Iš to išplaukia, kad protas pajėgus pažinti dalyką tik tokį, koks jis yra. Taip sakant, trūksta sąvokos analizės. Reinys tam pritaria, teigdamas, kad tai, kas apčiuopiama protavimu, tinka apibrėžti daiktų turinio santykiui, bet be jų buvimui.
Šiuo atveju neišvengiamai susiduriama su mąstymo a priori ribotumu: egzistuojantis daiktas šiuo atveju lygus galimam daiktui. Neįrodžius idėjos būtinumo, nepakanka kalbėti ir apie paties daikto potencialų buvimą idėjoje. Šiems teiginiams arkivyskupas iš esmės pritaria, tačiau pasigenda konkretesnių argumentų. Tai, kas apmąstoma, nereiškia, kad yra tikra. Vis dėl to, kaip pažymi M. Reinys, tokia mintis ganėtinai siaura, kadangi pats Kantas savotiškai pripažįsta pirminės būties galimybę, todėl jos pačios negali apriboti ar įtakoti turinys. Atmetus dalykų esmės savyje sąvoką, atkrinta ir daiktų egzistencijos pojūtinė galimybė. Taip prieinama išvados, jog būtinosios esybės nebuvimas negalimas.
Tam tikra prasme, kaip pažymi M. Reinys, Kantas, teigdamas, kad panaikinimas predikato ir dėmesio sutelkimas vien tik į subjektą yra prieštaringas. Iš kitos pusės, pats Kantas jokio prieštaravimo nemato panaikinus subjektą su predikatu. Taigi, taip ne paneigiamas, bet patvirtinamas ontologizmas, taip ir neištrynus tarpusavio santykio tarp turinio ir buvimo.
Daugiausiai dėmesio straipsnyje skiriama kosmologiniam Dievo buvimo įrodymui ir jo kritikai. Čia vengiama iš sąvokų spręsti apie buvimą, tačiau siekiama rasti sąlygas, be kurių buvimas kaip toks būtų neįmanomas. Be pirmapradės, nuo nieko nepriklausomos būties visata taptų nebūtimi. Taigi, tos pirmapradės būties reikia ieškoti už pasaulio ribų, kur nesiekia jokia patirtis.
Pagal Kantą, šis įrodymas, jei vadovaujamasi priežastingumo principu, yra nepakankamas prieiti prie būtinosios esybės, kadangi yra nepajėgus apmąstyti pačios tokios esybės priežasties. Be abejo, reikia pastebėti, kad kosmologinis Dievo buvimo įrodymas veda nuo būtinosios esybės prie aukščiausiosios realybės, kuri neribojama proto. Visgi, pagal Kantą, aukščiausioji realybė negali kilti iš dar protu suvokiamos būtinosios esybės.
Šiuo atveju, kaip mini Kantas, būtinosios esybės, kaip realiai egzistuojančios, pakanka. M. Reinio tvirtu įsitikinimu priežastinę būtį reikia priimti ne kaip patirties papildymą, bet kaip pačios patirties galimumo sąlygą. Todėl ji negali būti vien tik sąlyginai būtina, nes daiktai nepriklauso nuo pažinimo. Atvirkščiai, – mes juos pažįstame, nes jie yra. Šiuo atveju būtent jų egzistavimas pagelbsti pakilti link Absoliuto. Tačiau Kantui atrodo, kad aukščiausioji realybė, ką mes vadiname Absoliutu, nėra pakankamai gryna.
Fizikoteologinis Dievo buvimo įrodymas ir jo kritika. Pasaulis, jo tvarka, įvairovė, tikslingumas, grožis jau savaime sukelia nuostabą. Stebint pasaulį, išreiškiamas priežastinis santykis tarp padarinių: kiekviena priežastis yra kitos priežasties padarinys ir todėl galima apčiuopti tikslingumą, daiktų prigimtis, laisvą ir harmoningą visatos veikimą. Atrodo, kad tai turėtų būti pakankama nuoroda į egzistencinės priežasties vienumą, tačiau tokiai išvadai padaryti reikia pripažinti patirties ribas ir daryti šuolį iki proto ir valios.
Tai, kas pranoksta patirtį, negali būti pilnai apibrėžiama patirtimi: medžiaga ir forma, kurias galima lengvai rasti, nurodo Kūrėją, kuris negali būti nuo kažko priklausomas. Prieinama skandalinga išvada: tai, kas susiaurinta, negali būti būtinąja esybe, arba daiktų buvimo priežastimi. Todėl pats Kantas savotiškai pripažįsta, jog būtinoji esybė, kurios buvimas nieko nesąlygotas ir nuo nieko nepriklausomas, yra ir aukščiausioji realybė, arba Absoliutas. Toks minties šuolis yra nelengvas, tačiau pasitelkus proto ir valios metafizinę prigimtį, pakankamai įmanus.
Apibendrindamas savo mintis, arkivyskupas M. Reinys, be abejo, ir kaip neotomistinės filosofinės minties atstovas, daro griežtą išvadą, kad kaip Imanuelis Kantas teigė, kad visa tai, kas neįtelpa į jojo paties suformuluotą pažinimo teoriją, yra natūrali ir neišvengiama iliuzija, taip ir visos kantiškosios idėjos pasmerktos neišlipti iš iliuzijų liūno, nepaisant to, jog kai kur, kaip mini Reinys, trūksta tik gelmės, tai yra, argumentų. Visgi Kanto metafizikos pabaiga reiškia naują pradžią, nes kai uždaromos durys, visuomet atveriami langai: kiekvienas ieškojimas reiškia galimybę ir, tam tikra prasme, sinodiškumą.
Kokia šio pranešimo išvada? I. Kantas neįrodė metafizikos baigties, o filosofinių srovių tarpusavio kovos rezultatas šiuo atveju sporto terminais kalbant, – lygiosios.
Šiemet minime Imanuelio Kanto gimimo 300 –ąsias metines. Taip pat šie metai jubiliejiniai ir arkivyskupui Mečislovui Reiniui: prieš keletą mėnesių minėjome jo kankinystės 70 – metį, o vasario 5 dieną – gimimo 140 –ąsias metines.
Panašus datų persipynimas iki mūsų ataidi ir iš praeities. 1924 metų „Logos“ žurnalo nr. 2. buvo skirtas Imanuelio Kanto gimimo 200 – osioms metinėms. Arkivyskupo Mečislovo Reinio straipsnis „Kantas ir Dievo įrodymų kritika“ buvo publikuotas būtent šiame žurnalo numeryje. Taigi, tam tikra prasme šiandien minime ir pristatomo straipsnio 100 – metį.
Kalbėdamas apie I. Kanto reikšmę filosofijos istorijai, prof. dr. Pranas Kuraitis pažymi, jog kantiškasis metodas ir pagrindinės filosofo pažiūros yra žinomos daugeliui šiuolaikinės filosofijos srovių atstovų. Vienos srovės, pasak Kuraičio, stengiasi ištikimai kartoti ir įsisąmoninti svarbesniuosius jo metodo, sistemos punktus, o kitos bando kai ką taisyti, papildyti ir plėtoti. Trečioji kryptis rūpinasi įrodyti jo filososfijos klaidingumą. Pasak Kuraičio, yra ir tokių srovių, kurios kritiškai ieško jo darbuose tiesos elementų, atskirdamos tai, kas, kaip manoma, yra klaidinga.
Šiai srovei ir priskirtinas arkivyskupo Mečislovo Reinio straipsnis “Kantas ir Dievo įrodymų kritika” (Logos, 1924, Nr. 2, 124 – 133). Arkivyskupas remiasi Kanto “Grynojo proto kritikoje” (Kritik der reinen Vernunft) išdėstytais argumentais, kad filosofiniai Dievo buvimo įrodymai yra tik dialektinis apsirikimas. Sąmoningai straipsnyje nenagrinėjama kitame veikale „Praktinio proto kritika“ (Kritik der praktischen Vernunft) to paties Kanto daroma išvada, kad Dievas lyg ir yra, kad be Jo neįmanoma dora ar sielos nemirtingumas.
M. Reinys pradeda nuo sąvokų. Pasak jo, jeigu link aukščiausiosios realybės einama per patirtį, jai palenkiant vaizduotę ir intelektą, atrodo, kad patirtyje sutinkami daiktai yra būtini, tačiau patys savaime apriboti, sąlyginiai. Todėl patį jų buvimo procesą kaip tokį sąlygoja Absoliučioji Būtybė – Dievas. Tokia prieitis pasirenkama viso straipsnio atskaitos tašku.
Pirmiausia straipsnyje pristatomi Imanuelio Kanto išdėstyti ontologinio Dievo buvimo įrodymo kritiniai argumentai. Kalbėti apie būtinuosius dalykus remiantis vien patirtimi neužtenka, nepaisant net ir to, kad būsimosios esybės galimybė nustatoma a priori. Iš to išplaukia, kad protas pajėgus pažinti dalyką tik tokį, koks jis yra. Taip sakant, trūksta sąvokos analizės. Reinys tam pritaria, teigdamas, kad tai, kas apčiuopiama protavimu, tinka apibrėžti daiktų turinio santykiui, bet be jų buvimui.
Pasak jo, jeigu link aukščiausiosios realybės einama per patirtį, jai palenkiant vaizduotę ir intelektą, atrodo, kad patirtyje sutinkami daiktai yra būtini, tačiau patys savaime apriboti, sąlyginiai.
Šiuo atveju neišvengiamai susiduriama su mąstymo a priori ribotumu: egzistuojantis daiktas šiuo atveju lygus galimam daiktui. Neįrodžius idėjos būtinumo, nepakanka kalbėti ir apie paties daikto potencialų buvimą idėjoje. Šiems teiginiams arkivyskupas iš esmės pritaria, tačiau pasigenda konkretesnių argumentų. Tai, kas apmąstoma, nereiškia, kad yra tikra. Vis dėl to, kaip pažymi M. Reinys, tokia mintis ganėtinai siaura, kadangi pats Kantas savotiškai pripažįsta pirminės būties galimybę, todėl jos pačios negali apriboti ar įtakoti turinys. Atmetus dalykų esmės savyje sąvoką, atkrinta ir daiktų egzistencijos pojūtinė galimybė. Taip prieinama išvados, jog būtinosios esybės nebuvimas negalimas.
Tam tikra prasme, kaip pažymi M. Reinys, Kantas, teigdamas, kad panaikinimas predikato ir dėmesio sutelkimas vien tik į subjektą yra prieštaringas. Iš kitos pusės, pats Kantas jokio prieštaravimo nemato panaikinus subjektą su predikatu. Taigi, taip ne paneigiamas, bet patvirtinamas ontologizmas, taip ir neištrynus tarpusavio santykio tarp turinio ir buvimo.
Daugiausiai dėmesio straipsnyje skiriama kosmologiniam Dievo buvimo įrodymui ir jo kritikai. Čia vengiama iš sąvokų spręsti apie buvimą, tačiau siekiama rasti sąlygas, be kurių buvimas kaip toks būtų neįmanomas. Be pirmapradės, nuo nieko nepriklausomos būties visata taptų nebūtimi. Taigi, tos pirmapradės būties reikia ieškoti už pasaulio ribų, kur nesiekia jokia patirtis.
Pagal Kantą, šis įrodymas, jei vadovaujamasi priežastingumo principu, yra nepakankamas prieiti prie būtinosios esybės, kadangi yra nepajėgus apmąstyti pačios tokios esybės priežasties. Be abejo, reikia pastebėti, kad kosmologinis Dievo buvimo įrodymas veda nuo būtinosios esybės prie aukščiausiosios realybės, kuri neribojama proto. Visgi, pagal Kantą, aukščiausioji realybė negali kilti iš dar protu suvokiamos būtinosios esybės.
Šiuo atveju, kaip mini Kantas, būtinosios esybės, kaip realiai egzistuojančios, pakanka. M. Reinio tvirtu įsitikinimu priežastinę būtį reikia priimti ne kaip patirties papildymą, bet kaip pačios patirties galimumo sąlygą. Todėl ji negali būti vien tik sąlyginai būtina, nes daiktai nepriklauso nuo pažinimo. Atvirkščiai, – mes juos pažįstame, nes jie yra. Šiuo atveju būtent jų egzistavimas pagelbsti pakilti link Absoliuto. Tačiau Kantui atrodo, kad aukščiausioji realybė, ką mes vadiname Absoliutu, nėra pakankamai gryna.
Fizikoteologinis Dievo buvimo įrodymas ir jo kritika. Pasaulis, jo tvarka, įvairovė, tikslingumas, grožis jau savaime sukelia nuostabą. Stebint pasaulį, išreiškiamas priežastinis santykis tarp padarinių: kiekviena priežastis yra kitos priežasties padarinys ir todėl galima apčiuopti tikslingumą, daiktų prigimtis, laisvą ir harmoningą visatos veikimą. Atrodo, kad tai turėtų būti pakankama nuoroda į egzistencinės priežasties vienumą, tačiau tokiai išvadai padaryti reikia pripažinti patirties ribas ir daryti šuolį iki proto ir valios.
Tai, kas pranoksta patirtį, negali būti pilnai apibrėžiama patirtimi: medžiaga ir forma, kurias galima lengvai rasti, nurodo Kūrėją, kuris negali būti nuo kažko priklausomas. Prieinama skandalinga išvada: tai, kas susiaurinta, negali būti būtinąja esybe, arba daiktų buvimo priežastimi. Todėl pats Kantas savotiškai pripažįsta, jog būtinoji esybė, kurios buvimas nieko nesąlygotas ir nuo nieko nepriklausomas, yra ir aukščiausioji realybė, arba Absoliutas. Toks minties šuolis yra nelengvas, tačiau pasitelkus proto ir valios metafizinę prigimtį, pakankamai įmanus.
Apibendrindamas savo mintis, arkivyskupas M. Reinys, be abejo, ir kaip neotomistinės filosofinės minties atstovas, daro griežtą išvadą, kad kaip Imanuelis Kantas teigė, kad visa tai, kas neįtelpa į jojo paties suformuluotą pažinimo teoriją, yra natūrali ir neišvengiama iliuzija, taip ir visos kantiškosios idėjos pasmerktos neišlipti iš iliuzijų liūno, nepaisant to, jog kai kur, kaip mini Reinys, trūksta tik gelmės, tai yra, argumentų. Visgi Kanto metafizikos pabaiga reiškia naują pradžią, nes kai uždaromos durys, visuomet atveriami langai: kiekvienas ieškojimas reiškia galimybę ir, tam tikra prasme, sinodiškumą.
Kokia šio pranešimo išvada? I. Kantas neįrodė metafizikos baigties, o filosofinių srovių tarpusavio kovos rezultatas šiuo atveju sporto terminais kalbant, – lygiosios.
Pranešimas skaitytas Lietuvos Mokslo istorijos ir filosofijos konferencijoje, 2024 m. balandžio 4 d.