Senajame Viduržemio jūros regione esantis Safito miestas tapo dar vienu skaudžiu pavyzdžiu, liudijančiu apie augantį smurtą prieš krikščionis Sirijoje. Ant kelių Safitos krikščioniškų bažnyčių durų neseniai buvo aptikti atvirai ekstremistiniai lapeliai, kuriuose raginta žudyti krikščionis, pavergti jų moteris ir plėšti tikinčiųjų namus.
Tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po kruvino išpuolio Damaske, kai Šv. Elijo graikų ortodoksų bažnyčioje įvykdyta sprogdinimo ataka nusinešė mažiausiai 25 gyvybes. Tarp aukų – daugiausia ortodoksų krikščionių.
Ant vieno iš ekstremistinių lapelių buvo parašyta: „Tas, kuris yra tikras musulmonas, tegu pakelia Omejadų kardą ir nukerta galvas paklydėliams ir kryžių garbinantiems. Neleiskite išlikti nė vienam – nei seniems, nei vaikams, nei kūdikiams – kad Šamas (Sirija) vėl taptų Omejadų žeme.“ Kitame – raginama nesiliauti niokojus krikščionių namų, žudyti jų vaikus ir prievartauti moteris, bei skubinti „džihadą šiandien, nelaukiant rytojaus“.
Pasak JAV Tarptautinės religijos laisvės komisijos (USCIRF), šie incidentai nėra pavieniai. Ataskaitoje teigiama, kad krikščionys, druzių ir šiitų mažumos Sirijoje patiria sisteminį persekiojimą, kurį vykdo tiek naujoji valdžia, tiek įvairios ginkluotos ekstremistų grupuotės.
Naujoji Sirijos valdžia – radikalių grupuočių rankose
2024 m. pabaigoje sukilėliai, susiję su ekstremistine grupuote „Hay’at Tahrir al-Sham“ (HTS), nuvertė ilgametį prezidentą Basharą al-Assadą. Naujuoju šalies vadovu tapo Ahmedas al-Sharaa – buvęs al-Qaeda narys ir vienas iš HTS lyderių.
Nepaisant viešų pareiškimų apie siekį užtikrinti religijų įvairovę, naujoji valdžia į aukščiausius postus paskyrė asmenis, susijusius su islamistiniu teroru. Pavyzdžiui, žvalgybos vadovu tapo buvęs al-Qaeda vadas Anasas Khattabas, o vienas iš kariuomenės vadų – Abu Hatemas Shaqra, kuris, pasak ataskaitos, dalyvavo žudynėse, verbavo Islamo valstybei narius ir prisidėjo prie jezidžių moterų pavergimo.
Persekiojimas prieš mažumas: nuo šiitų iki krikščionių
Ypač žiaurūs išpuoliai buvo nukreipti prieš alavitus (šiitų atšakos šalininkus), kurie tradiciškai rėmė Assadą. 2025 m. pradžioje dokumentuoti masinių žudynių Latakijos ir Tartuso regionuose, kur per kelis mėnesius nužudyta daugiau nei 2000 žmonių. Tarp aukų buvo ir kūdikiai, ir vyresnio amžiaus gyventojai.
Druzių bendruomenė patyrė naują smurto bangą balandį – viename iš Damasko priemiesčių nužudyti 134 žmonės. Krikščionys, ypač gyvenantys prie alavitų rajonų, taip pat buvo persekiojami: tikintieji buvo žeminami patikros postuose, jų namai plėšiami, o bendruomenės gyventojai žudomi.
Kritika JAV administracijai dėl sankcijų švelninimo
Nors naujoji Sirijos valdžia žada įtraukti religines mažumas į valstybės gyvenimą, USCIRF ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos ragina JAV administraciją nepasitikėti šiais pažadais. Prezidento Donaldo Trumpo administracija ėmėsi žingsnių švelninti sankcijas Sirijai ir net pašalino HTS iš teroristinių organizacijų sąrašo.
USCIRF narys Mohamedas Elsanousi teigė, kad „JAV turi aiškiai susieti sankcijų atšaukimą su tikrais religinės laisvės užtikrinimo žingsniais. Priešingu atveju ekstremistinė praeitis bus toliau įtvirtinama naujojoje valdžioje.“
Tuo tarpu tarptautinės krikščionių organizacijos, tokios kaip „International Christian Concern“, kaltina naująją Sirijos valdžią abejingumu ir netgi sąmoningu neveiklumu, leidžiančiu islamistinėms grupuotėms tęsti krikščionių persekiojimą. Organizacijos vadovas Jeffas Kingas ragina pasaulio katalikų bendruomenę viešai pasmerkti šią situaciją ir reikalauti apsaugos Sirijos krikščionims.
Sirijos ateitis – tarp pažadų ir realybės
Naujoji valdžia pareiškė ketinanti penkeriems metams išlaikyti HTS kontrolę kaip pereinamojo laikotarpio sprendimą. Po tariamo dialogo su mažumų atstovais buvo paskelbta, kad pagrindiniu teisės šaltiniu taps islamo teisė (šariatas), o religinių mažumų apsauga apsiribos tik krikščionimis, musulmonais ir žydais – neįtraukiant druzių ar jezidų.
Kaip pažymima USCIRF ataskaitoje, bombos sprogimas graikų ortodoksų Šv. Elijo bažnyčioje ir šių metų masinės žudynės pakrantės regionuose aiškiai parodo, kad krikščionių ir kitų religinių mažumų bendruomenės išlieka rimto pavojaus akivaizdoje.
Tarptautinė bendruomenė raginama ne tik neužmerkti akių prieš religinį terorą Sirijoje, bet ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų apginti žmonės, kurių gyvenimai jau dešimtmetį žymimi smurto, persekiojimų ir išlikimo kovos.
