Kaip plito pamaldumas Švč. Sakramentui

Bažnyčioje XIV a. pradėjo daugėti monstrancijų, naudojamų išstatymui ir procesijoms. Palaipsniui išsivystė ir ostijos parodymas už Mišių ribų, ne tik per Kristaus Kūno šventę. 1530 m. Amjeno mieste esantis dokumentas liudija, kad Švenčiausiojo Sakramento adoracija buvo rengiama reguliariai.

Tiek Švenčiausiojo Sakramento išstatymą, tiek pakylėjimą XVI a. reformatoriai smarkiai puolė. Liuteris tikėjo Tikruoju Buvimu, tačiau atmetė Realiojo Buvimo po Mišių pastovumą. Jonas Kalvinas kategoriškai paneigė realų Buvimą ir susiaurino jį iki dvasinio buvimo. Jis rašė: „Kokia dar stabmeldystė pasaulyje, jei ne garbinti dovanas, o ne jų Davėją“. Dėl religinių karų buvo išniekinta daug pašventintų ostijų. Nepaisant to, XVII a. išstatymas sulaukė ryškaus triumfo.

Jau XV a. tapo įprasta per naktinę maldą, giedant giesmę Marijai Salve Regina, palaiminti minią su monstrancija, suteikiant palaiminimą Švenčiausiuoju Sakramentu.

Tarp šiuo metu plačiai paplitusių veiklų reikėtų paminėti Nakties adoracijos darbą (pranc. l’œuvre de l’Adoration nocturne). Jis prasidėjo 1538 m. Romoje, Minervos bažnyčioje, tėvų dominikonų iniciatyva. Oficialiai jis buvo pripažintas 1592 m. Šiandien jis vis dar egzistuoja daugiau nei keturiasdešimtyje šalių. Centrinė būstinė yra Madride.

Popiežius Paulius VI skatino naktinę adoraciją, pabrėždamas, kad „naktinė adoracija atitinka mūsų laikų dvasinius poreikius“. Reformacijos ginčai dėl Tikrojo Buvimo paskatino katalikus sukurti šias liturgines apeigas, kad patvirtintų savo tikėjimą. Tada tikintieji susivienydavo ir kartu organizuodavo maldas prie Švenčiausiojo Sakramento (pavyzdžiui, „keturiasdešimt valandų“, kad atsilygintų už padarytas nuodėmes) arba užtikrindavo nuolatinę adoraciją, pasikeisdami, kaip tai daro kai kurios vienuolinės bendruomenės.

Keturiasdešimties valandų adoracija

1527 m. Milane Jonas Antonijus Belotis įvedė „Keturiasdešimt valandų adoracijas“ kiekvieną metų ketvirtį. Tačiau tikruoju šios nenutrūkstamos maldos grandinės pradininku laikomas šventasis Antanas Marija Zacharijas, kuris, pasak Klemenso VII konstitucijos, išplėtė šią praktiką visam pasauliui.

Kodėl 40 valandų? Skaičius 40 Biblijoje minimas beveik šimtą kartų. Dažniausiai jis simbolizuoja gyvenimo pilnatvę arba idealią laiko trukmę. Tačiau jei mums skaičius yra pagrindinė matematikos sąvoka, tai semitų civilizacijose skaičiai turėjo daugiausia simbolinę reikšmę. Skaičius 40 reiškia kartos metus. Taigi tvanas vyksta keturis kartus po 40 dienų (Pr 7). Mozė 40 dienų ir naktų išbuvo ant kalno Dievo akivaizdoje. Dykumos laikas Izraeliui truko 40 metų: tai buvo visur Esančio Dievo Buvimo, bet visų pirma išbandymų metas. Jėzus pasninkavo 40 dienų ir 40 naktų. Žengimas į Dangų vyksta praėjus 40 dienų po Prisikėlimo…

Ir kas vyksta per šias keturiasdešimt valandų? Apeigos pradedamos Mišiomis, po jų vyksta procesija ir 40 valandų trunkantis Švenčiausiojo Sakramento išstatymas, o užbaigiama Mišiomis už taiką. Ši praktika plito su didele jėga ir vaisiais. Ji turėjo būti nuolatinės adoracijos šaltinis.

Amžinoji adoracija (7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą)

Daug triukšmo sukėlė XVII a. Prancūzijoje pasirodęs kūrinys „Švenčiausiojo Sakramento draugija“, sukėlęs judėjimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 4 000 žmonių elitas. Moljeras jį užsipuolė su įkarščiu ir sarkazmu, vadindamas „pamaldžiųjų sąmokslu“ ir įžvelgdamas jame tik obskurantizmą.

Tikrovė buvo visai kitokia. Šis kūrinys gimė iš ypatingos šviesos, kurią gavo pasaulietis, Ventadūro kunigaikštis. Kartu su kunigais Philippe’u d’Angoumois, Suffrenu ir Condrenu 1629 m. pabaigoje jie ėmėsi darbo.

Pamažu paaiškėjo brolijos pavadinimas – Švenčiausiojo Sakramento draugija. Jos herbe buvo pavaizduota saulėje esanti Šventoji Šeima, o šūkis – „Garbinkite Švenčiausiąjį altoriaus Sakramentą”. Tikslas buvo aiškus: „Visur gerbti Švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą ir užtikrinti, kad kiekvienoje vietoje ir visais laikais jam būtų teikiamas Dieviškajai Didybei priklausantis garbinimas, šlovė ir pagarba“.

Tiesioginis eucharistinio šios draugijos gyvenimo padarinys yra tarnystė patiems vargingiausiems. Bendražygiai ne tik praktikavo individualią išmaldą, bet ir organizavo įvairias labdaros akcijas, kurių metu buvo surinktos milžiniškos sumos įvairioms veikloms. Tai buvo ligoninių statyba ir užsienio misijų finansavimas.

Šią sparčiai besiplečiančią draugiją Prancūzijos karalius 1660 m. panaikino, tačiau jos 1630-1660 m. sukurti vaisiai buvo gausūs ir išliko po panaikinimo. Švenčiausiojo Sakramento draugija paveikė daugelį jos narių, paskatindama juos savo parapijose pradėti diegti naujas pamaldumo Jėzui apraiškas.             

Jau XVII a. nuolatinės adoracijos praktika paplito kai kuriose vienuoliškose bendruomenėse, pavyzdžiui, Švenčiausiojo Sakramento seserų benediktinių, kurias įkūrė motinos Mechtilda (Kotryna de Bar).

1837 m. Roma patvirtino amžinąją adoraciją

Remdamasis šia intuicija, 1864 m. gegužės 26 d. šventasis Petras Julijonas Eimaras įkūrė Švenčiausiojo Sakramento Tėvus ir Švenčiausiojo Sakramento Tarnaites.

Šių vienuolių misija – nuolat adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Kiekviena sesuo adoruoja tris kartus per 24 valandas, tokiu būdu, kad kiekviena vienuolė per savaitę būtų išgyvenusi visas dienos valandas Viešpaties akivaizdoje. Jos susivienija su Marija Aukštutiniame kambaryje ne tik jų rekolekcijų, tylos ir adoracijos gyvenime, bet ir jų tarnystėje bei apaštalavime. Pirmoji vyresnioji ir viena iš įkūrėjų buvo motina Švč. Sakramento Margarita (Marguerite Guillot, 1815-1885)]. Kartu su Petru Julijonu Eimaru jie skleidė Tikrojo Buvimo kultą.

Nuo 1885 m. Paryžiaus Švenčiausiosios Širdies (pranc. Sacré-Cœur) bazilikoje nuolatinė adoracija dieną ir naktį yra svarbiausia šios visame pasaulyje garsios šventovės gyvenimo ir veiklos dalis. Švenčiausiosios Širdies bazilika – tai piligrimystės vieta, kurioje Švenčiausiosios Širdies kapelionai ir seserys benediktinės priima piligrimus, tikinčiuosius ir visus, kurie ieško Dievo.

1908 m. popiežius Pijus X priminė Švenčiausiojo Sakramento Tėvams, susirinkusiems į generalinę kapitulą, apie jų pašaukimo esmę, kaip tai numatė šventasis Petras Julijonas Eimaras. „Primygtinai rekomenduojama, kad miestuose ar bent jau svarbiausiose vietovėse vyskupijos ordinaras paskirtų bažnyčią nuolatinei adoracijai,“ – sakė jis.

Šiandien daugiau kaip 2000 pasaulio parapijų yra įsteigusios nuolatinę Eucharistijos adoraciją dieną ir naktį. Kiekvienas parapijietis kviečiamas pasirinkti vieną valandą per savaitę, kurią galėtų ištikimai praleisti Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje.

Visos dienos ir nakties valandos yra išdėstytos taip, kad priešais mūsų Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente visada būtų bent vienas žmogus, ir taip parapija įtvirtina nuolatinę adoraciją – dvasinio vaisingumo šaltinį.

2 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version