Savo trilogijos Jėzus iš Nazareto pirmojo tomo įvade popiežius Benediktas XVI pabrėžė svarų istorinio-kritinio senųjų tekstų literatūrinių formų ir redakcinių „sluoksnių“ tyrinėjimo indėlį į Biblijos pažinimą.
Popiežius taip pat svarstė, kad esminiai šio metodo vaisiai jau yra subrandinti ir atėjo metas mažiau skaidančiam Šventojo Rašto aiškinimui: tokiam, kuris „skaito atskirus [biblinius] tekstus Rašto visumos šviesoje, apšviečiančioje kiekvieną tekstą“; tokiam, kuris atsižvelgia į „gyvą visos Bažnyčios tradiciją“; ir tokiam, kuris Bibliją skaito Bažnyčios tikėjimo kontekste bei tarpusavyje susijusių tikėjimo tiesų perspektyvoje.
Ar galėtume kažką panašaus pasakyti apie pastaruosius Bažnyčios „sinodiškumo“ ieškojimus – kad jau nuskinti esminiai vaisiai ir atėjo metas juos pritaikyti Bažnyčios misijai, kuri, kaip popiežius Leonas primena nuo pat savo išrinkimo, yra Jėzaus Kristaus – tautų šviesos ir atsakymo į kiekvieno žmogaus gyvenimo klausimą – skelbimas?
Kokie yra pastarųjų kelių metų „sinodiškumo“ vaisiai?
Pirmiausia, buvo išgirstos jaunosios Afrikos ir Azijos Bažnyčios, kuriose šiandien gyvena daugybė gyvybingų pasaulinės katalikybės dalių. Jų balsas stiprėjo daugiametės sinodinės kelionės metu. Kardinolų diskusijose prieš popiežiaus Leono išrinkimą atrodė, kad būtent tai daugeliui vadinamųjų „pakraščių“ kardinolų reiškė „sinodiškumą“: mes esame priimami rimtai. Tai labai geras dalykas.
Antra, dar kartą pabrėžtas visuotinės misijos įpareigojimas, kviečiantis kiekvieną pakrikštytąjį būti evangelistų. Lygiai taip pat primintas visuotinis šventumo siekiamybės pašaukimas, kuris daro įmanomą šios misijos vykdymą. Tai irgi labai geri dalykai.
Trečia, aiškiai įvardyta kliūtis, kurią evangelizacijai kelia klerikalinė kastų sistema. Sinodinis procesas parodė, kad veiksmingiausi ganytojai yra tie įšventinti vadovai, kurie klauso, tariasi ir bendradarbiauja su tais, kuriems pašaukti vadovauti. Be to, turėtume suvokti, kad bendradarbiavimo ir konsultacinės struktūros didžia dalimi jau egzistuoja pasaulinėje Bažnyčioje, o nuolatinės misijos vykdymas Bažnyčioje daug mažiau priklauso nuo to, kas ir prie kokio stalo sėdi Romos kurijoje (ar vyskupijos kurijoje), negu nuo to, ar šventimus gavusieji įgalina pasauliečius evangelizacijai.
Ketvirta, gyvybingos pasaulio Bažnyčios dalys aiškiai liudija, kad sėkminga evangelizacija reiškia siūlyti ir gyventi pilnutinę katalikybę – o ne plūduriuoti „galbūt“ Bažnyčioje. Žinoma, tikėjimo gyvenimas yra nuolatinė kelionė. Tačiau ši kelionė privalo turėti kryptį, o doktrinos ir dorovinio gyvenimo aiškumas padeda nepamesti tikslo iš akių: Dievo karalystės, kurią atskleidžia pats Jėzus Kristus. Drąsus liudijimas šiai tiesai yra dar vienas Sinodo dėl sinodiškumo vaisius.
Darytina prielaida, kad sinodinis procesas nėra tikslas pats savaime, todėl pripažinus, jog 2021–2024 metų procesas subrandino gerų vaisių, galima siūlyti pereiti nuo „sinodinio posėdžiavimo“ prie šių vaisių pritaikymo misijai ir evangelizacijai.
jau nuskinti esminiai sinodo vaisiai ir atėjo metas juos pritaikyti Bažnyčios misijai.
Tačiau nėra savaime aišku, kaip šiam perėjimui pasitarnaus neseniai Sinodo generalinio sekretoriato paskelbtas dokumentas Sinodo 2025–2028 įgyvendinimo etapo gairės. Dokumente numatytas daug laiko reikalaujantis (ir labai brangus) trejų metų nacionalinių ir žemyninių susitikimų procesas, po kurio turėtų sekti dar daugiau laiko ir dar brangesnė pasaulinė „Bažnytinė Asamblėja“ Romoje, kurios pobūdis nėra aiškiai apibrėžtas. Be to, kaip aiškino sesuo Nathalie Becquart, Sinodo sekretoriato pareigūnė, šis naujas procesas nesieks išspręsti „įtampų“ tarp „pusių“ „neįgyvendinamoje tvarkoje“, bet valdyti šias įtampas „dinamikoje“, kuri bus skirtingai išgyvenama įvairiuose pasaulio Bažnyčios regionuose.
Šiais, 1700-aisiais Nikėjos Susirinkimo metiniais, verta pastebėti kartu su kunigu Geraldu Murray’umi: jeigu tada būtų pasirinktas toks kelias, koks siūlomas dabar, šiandien Bažnyčia neturėtų visuotinio Tikėjimo išpažinimo. Nikėjoje Bažnyčios „įtampos“ buvo išspręstos ne dinamiškai, bet galutinai: arijonų Kristaus dievystės neigimas buvo autoritetingai atmestas, o krikščioniškoji ortodoksija autoritetingai patvirtinta.
Tai jokiu būdu nesumenkina 2021–2024 metų sinodinio proceso pasiekimų, tačiau leidžia teigti, kad esminiai vaisiai jau yra nuskinti ir dabar atėjo laikas eiti pirmyn: ne su dar daugiau susitikimų, ne su uždarais debatais dėl jau galutinai išspręstų katalikų tikėjimo ir praktikos klausimų, bet su Jėzaus Kristaus skelbimu, kuris, kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, atskleidžia tiesą apie Dievą ir mus.
