Pastaruoju metu trys žudynės Jungtinėse Valstijose giliai sukrėtė visuomenę. Šie baisūs įvykiai nėra vien tik Amerikos problema – jie paliečia visą Vakarų pasaulį ir kiekvieną geros valios žmogų, nes atspindi tris didžiąsias Vakarų civilizacijos krizes. Jie parodo kraštutinę Prancūzijos revoliucijos – krikščioniškosios tvarkos išardymo – formą. Kaip vaisiuose slypi sėklos, iš kurių anie išauga, taip šie įvykiai talpina pačią Revoliucijos esmę, apnuogintą nuo visų išorinių regimybių.
Tragedija Šarlotėje įvyko 2025 m. rugpjūčio 22 d., kai vyras, anksčiau daug kartų smurtavęs, be jokio motyvo, dienos metu metro subadė 23 metų ukrainietę Iriną Zarucką. Žudynės Mineapolyje įvyko rugpjūčio 27-ąją, kai radikalizuotas translytis asmuo, akivaizdžiai turintis rimtų psichikos sutrikimų (jei ne dar daugiau), atidengė ugnį į vaikus, dalyvavusius Mišiose katalikiškoje mokykloje.
Pagaliau Oremo mieste, Jutoje, rugsėjo 10 d., snaiperis – kaip manoma, turėjęs romantiškus santykius su vyru, pradėjusiu „tapti moterimi“ – mirtinai nušovė Charlie Kirką, ryškiausią jaunosios amerikiečių krikščioniškosios konservatyviosios stovyklos balsą. Šios trys tragedijos atskleidžia Vakarų Revoliuciją jos socialiniu, religiniu ir politiniu pavidalu.
Pirmiausia, šie įvykiai atidengia gilesnį Vakarų nepasitikėjimą pačia teisingumo idėja.
Senovės Romoje ius gladii reiškė teisę ir pareigą teisėtai valdžiai skirti mirties bausmę aiškiai apibrėžtais atvejais – tiems, kurie įvykdo tokius nusikaltimus, kai jie sudrebina pačius pilietinio sambūvio pamatus. Kas sąmoningai ir tyčia atima kitam žmogui teisę į gyvybę, ipso facto pats praranda teisę į ją.
Tai yra pagrindinis atpildo teisingumo principas, nuo seno pripažintas prigimtinės teisės, Šventojo Rašto ir net katalikų mokymo, kuris niekada visiškai neatmetė mirties bausmės teisėtumo, jei ji būtina bendrajam gėriui apsaugoti. Vis dėlto reikia pastebėti, kad popiežiaus Pranciškaus laikais šis požiūris buvo pakeistas – jis pataisė Katekizmą šiuo klausimu ir paskelbė dokumentą Dignitas infinita.
Šiandien esame užlieti – ir net atbukinti – nelogiškos, šleikščios retorikos apie lygybę bet kokia kaina, kuri gimdo praktiką, kai nusikaltėliai ginami, o dorai gyvenantys piliečiai traiškomi. Turėtų pakakti sveiko proto suvokimui, kad šiuolaikinė Vakarų baudžiamoji sistema yra iš esmės neteisinga. Nėra teisinga skirti dešimtmečius kalėjimo, nes tai reiškia, kad piliečiai – net aukų šeimos – priversti savo mokesčiais išlaikyti nusikaltėlius.
Vakarai privalo vėl išmokti, kad teismų užduotis nėra išpirkti piktadarius, o suteikti teisingumą aukoms ir atkurti tvarką, sugriautą nusikaltimo. Bausmės tikslas yra proporcingas kaltės atitaisymas aukai.
Kai kaltė yra kraštutinė ir neabejotina – kaip brutali žmogžudystė Šarlotėje – vienintelė tinkama atitaisymo forma yra mirties bausmė. Šiuo klausimu Donaldas Trumpas teisus. Tie, kurie tai neigia, nėra gailestingi – jie paprasčiausiai yra neteisingi, nes iš aukų ir jų artimųjų atima jų kančios pripažinimą bei iš visuomenės – būtiną barjerą prieš barbarybės įsigalėjimą.
Antra, itin skaudi socialinė problema – ypač nužudžius Kirką – yra moralinis universitetų ir kitų akademinių institucijų nuosmukis. Jos turėtų būti dialogo, diskusijų, asmeninio ir socialinio augimo židiniai, bet vis dažniau, ypač humanitariniuose moksluose, jos primena beprotnamius. Studentams primetama ideologinė indoktrinacija, persmelkta socialistinėmis nuostatomis, iškreipia tikrovės suvokimą. Pasekmės akivaizdžios: izoliacija, depresija, priklausomybė nuo interneto, savižudybės – viena pagrindinių jaunimo mirties priežasčių.
Leftizmas nesuderinamas su žmogaus prigimtimi – tai proto iškraipymas. Remdamasis kolektyvizmu, jis paradoksaliai gimdo tiek izoliaciją, tiek vartotojiškumą – tarsi dvi tos pačios monetos puses. Tai nužmoginanti ideologija, atimanti gebėjimą džiaugtis paprastumu, mylėti tikrovę betarpiškai ir tvarkingai, priimti ją kaip dovaną.
Tai veda prie moralinių ir intelektualinių trumpųjų sujungimų: jie žudo tave, bet tvirtina, kad smurtauji tu. Jie nori priversti patikėti, kad sveiko proto išsakymas yra tas pats, kas neapykantos kurstymas. Jie nori įtikinti, kad jei esi nužudytas už tai, jog sakai norįs tuoktis, turėti vaikų ir auklėti juos krikščioniškomis vertybėmis, tai esantį kažkokia tavo kaltė. Net jeigu tavo svajonė – gyventi saugioje kaimynystėje ir leisti vaikus į mokyklą, kur mokoma skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o ne brukama seksualinė ideologija – vis tiek apkaltina tave smurtu.
Trečia problema yra žiniasklaida. Kaip esu rašęs kitur, informacijos amžius yra dezinformacijos amžius. Pavyzdžiui, pastarosiomis valandomis Kirko nužudymą bandoma vaizduoti kaip tragišką politinių stovyklų susidūrimo pasekmę, nors iš tikrųjų tai buvo pirmiausia religinis aktas – neapykantos išraiška Kristui ir tiems, kurie viešai Jį liudijo. Būtent todėl jo balsas buvo pavojingas: nes per dialogą jis parodė, kad tiesa nelinksta prie ideologinių užgaidų.
Italijoje gerai žinomas komentatorius Roberto Saviano palygino Kirko mirtį su Reicho rūmų padegimu, suteikusiu pretekstą Hitleriui įtvirtinti režimą. Jis teigia, kad amerikiečių konservatoriai išnaudos šią tragediją įtvirtinti antidemokratinei valdžiai. Tai – klasikinė sofistika. Kirko politika rėmėsi Dievo ir žmogaus pirmenybe, o ne visagale valstybe. Ir tai – esminis skirtumas. Iš tiesų panašumų su praėjusio šimtmečio fašizmu galima įžvelgti ne Kirko, o jo kritikų, kurie šiomis dienomis atvirai džiūgauja dėl jo mirties, atveju.
Kirko nužudymą bandoma vaizduoti kaip tragišką politinių stovyklų susidūrimo pasekmę, nors iš tikrųjų tai buvo pirmiausia religinis aktas – neapykantos išraiška Kristui ir tiems, kurie viešai Jį liudijo.
Nacionalsocializmas – kaip rodo pats pavadinimas – buvo socializmo atmaina. Argi šiandieninė kairė neatgaivina daugelio jo bruožų? Valstybės naudojimas vienai pasaulėžiūrai primesti per švietimą; „pavojingų“ idėjų cenzūra; utopijos, išstumiančios „nepageidaujamus“, iliuzija; ginklų ir ekonomikos monopolizavimas; abortas, išaukštintas iki teisės; aplinkosaugos ir transhumanizmo pavertimas naujomis pilietinėmis religijomis. Visa tai Hitleris pristatė kaip socialinę pažangą.
Tad kodėl reductio ad Hitlerum visada taikomas tiems, kurie priešinasi tokiems ideologiniams perlenkimams?
Jei būtina ieškoti istorinių analogijų, Kirko nužudymas labiau primena Giacomo Matteotti, Italijos socialistų politiko ir Vieningos socialistų partijos sekretoriaus, nužudymą. Mussolinis tuomet pareiškė, „nepakenčiama, kad toks žmogus vaikšto laisvėje“. Šiandien progresyvūs lyderiai ir įtakingi asmenys panašius žodžius kartoja apie Kirką. Šaltasis pilietinis karas, sudraskęs Italiją 1924 m., šiandien kartojasi naujomis formomis tiek Amerikoje, tiek Europoje.
Po Matteotti žmogžudystės Mussolinis sugebėjo krizę paversti galimybe sutelkti valdžią. Skandalas buvo susilpninęs režimą, bet būsimasis diktatorius išnaudojo baimės atmosferą, kad pasistatytų save tvarkos garantu, pasinaudodamas tragedija įtvirtino autoritarizmą ir užgniaužė disentą.
Panašus mechanizmas gali pasikartoti ir šiandien – po Charlie Kirko nužudymo. Kairė, jau ilgus metus siekianti pagrįsti vis platesnes fundamentalių laisvių ribojimo priemones, jau turi parengtą pasakojimą: jei net vienas iš ryškiausių ginklų teisių gynėjų buvo nužudytas šaunamuoju ginklu, tai konservatoriai neva privalo pripažinti būtinybę apriboti jų apyvartą.
Tai galinga sofistika – pasinaudojama gedulo emocija, kad būtų įvestos priemonės, kurios normaliomis sąlygomis sulauktų didelio pasipriešinimo. Tai nuolatinė Revoliucijos strategija: iš savo priešo kraujo semtis preteksto plėsti priespaudą.
Bet tai ne visada pavyksta.
