Charles A. Coulombe. Ar Europos Sąjunga gali būti išgelbėta?

Daugumai Europos konservatorių atsakymas į šį klausimą tikriausiai būtų “ne”. Nuo ko galėtume pradėti vardyti tokių nuotaikų priežastis?

Išpūsta biurokratija (ir negražūs pastatai) Briuselyje ir Strasbūre? Prievartinis kūdikių žudymo, eutanazijos, lyčių maišymo, sekuliarizacijos, imigracijos ir į neišmanymą orientuoto “švietimo” diegimas ištisoms tautoms, regionams, provincijoms ir miestams. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Vargu ar galima kaltinti visus, turinčius smegenų, kad jiems šios idėjos kelia pasibjaurėjimą.

Be abejo, tiesa, kad pirminė Europos Sąjungos idėja, kurią matė Šumanas, de Gasperis ir Adenaueris, labai skyrėsi nuo tos, kuri vyrauja šiandien. Beje, daugumos piliečių supratimas apie pagrindinius gėrio ir blogio klausimus pasikeitė dėl švelnaus dešimtmečius trukusio valdžios, žiniasklaidos, švietimo ir kitų panašių piktavalių spaudimo. Daugeliu atžvilgių valdomieji buvo tyliai sugadinti priimant “dovanas” iš valdančiųjų – visada apeliuojančių į pažeistą savo pavaldinių prigimtį. Tikėti Dievu, karaliumi (jei toks yra), šalimi ir šeima yra kraštutinumas; nuosaikumas – tai leisti sau elgtis ir laikytis įsitikinimų, kurie dar prieš pusę amžiaus daugeliui būtų kėlę pasibjaurėjimą. Europos Sąjungos plėtra vyko lygiagrečiai su šiais pokyčiais ir daugeliu atžvilgių juos skatino.

Be to, ji ėmė agresyviai bausti ir (arba) įžeidinėti valstybes nares – daugiausia Vidurio ir Rytų Europos valstybes, nors savo dalį gavo ir Italija – kurios nepritaria tokiai politikai. Kadangi vis daugiau nacionalinių vyriausybių, reaguodamos į vidaus ar išorės problemas, tampa dešiniosiomis, Briuselis ir Strasbūras neabejotinai taps dar priešiškesni jų atžvilgiu. Bet, galbūt, tikroji problema yra ne Europos Sąjunga, o ši Europos Sąjunga?

Tai, kad daugelyje Europos tautų pasididžiavimas savo šalimi laikomas “fašistiniu”, rodo visišką dabartinio etoso beprotybę

Liūdna tiesa yra ta, kad ES moraliai ir dvasiškai sunyko kartu su visa kita Europoje. Tai, kad daugelyje Europos tautų pasididžiavimas savo šalimi laikomas “fašistiniu”, rodo visišką dabartinio etoso beprotybę. Tai, kad Europos tradicinės religinės institucijos prisideda prie smerkiančiųjų choro, yra ir šios sunkios psichinės ligos simptomas, ir dalinė priežastis.

Du pasauliniai karai, žinoma, buvo svarbus šios beprotybės veiksnys.

Liūdna tiesa yra ta, kad daugelis dabartinių Vakarų Europos vyriausybių ir eurokratų savo pagrindinėmis nuostatomis apie Dievą, žmogų ir valstybę turi daugiau bendro su Ašies lyderiais nei su labai didele dalimi tų, kurie kovojo prieš ją. Jei tie didvyriai sugrįžtų šiandien, dabartiniai valdantieji juos apšauktų “fašistais” ir “kraštutiniais dešiniaisiais”.

1815-1939 m. konservatorių ar dešiniųjų “pagrindinės srovės” grupės paprastai turėjo penkis bendrus pagrindinius ramsčius: altorių, sostą, subsidiarumą, solidarumą ir tam tikrą visa apimančios struktūros, idėją: Šventoji sąjunga, Res publica Christiana, Abendlandas, Okcidentas arba krikščionybė. Coudenhove-Kalergi ir de Rohan pažiūros į pastarąją daug kur įgavo populiarumo. Po 1945 m. Europą valdžiusios Amerikos ir Sovietų Sąjungos dinastijos nebūtų leidusios įgyvendinti pirmųjų dviejų ramsčių – tačiau Jungtinės Valstijos pasirodė esanti šalis, kurioje trečiasis ir ketvirtasis ramsčiai galėtų sėkmingai egzistuoti ir be karaliaus ar įsteigtos Bažnyčios.

Būtent iš pastarosios krikščionių demokratų tėvai, ES kūrėjai, sėmėsi daug įkvėpimo, kartu su visais jų pirminių pažiūrų likučiais, su kuriais galėjo susitaikyti geranoriškesnė iš dviejų okupacinių valdžių. Jie teisingai matė, kad Karolio Didžiojo karūna, jo, kaip Pater Europae, įvaizdis ir nuolat minimos krikščioniškosios vertybės buvo galingi simboliai, galintys priminti tokią Europą, kokią jie tikėjosi sukurti. Tačiau jų veiksmingumas priklausė nuo to, ar dauguma europiečių buvo a) istoriškai sąmoningi ir b) “krikščioniški” tam tikra prasme.

Nepaisant to, tiek nuoširdžiai tikintys, tiek ciniški ES ir Europos Tarybos aparatai ir toliau ieškojo “Europos sielos”, kuri suteiktų dvasią vis didesniam ir stipresniam valstybės aparatui, kuris buvo kuriamas septintajame, aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose ir suteiktų jo subjektams bendrą tapatybę. Taigi, kaip rašoma ES interneto svetainės kultūros paveldo skiltyje:

„Europos kultūros paveldas – tai turtinga ir įvairialypė kultūrinės ir kūrybinės raiškos mozaika, ankstesnių europiečių kartų palikimas ir palikimas ateinančioms kartoms. Jis apima gamtos, pastatų ir archeologines vietoves, muziejus, paminklus, meno kūrinius, istorinius miestus, literatūros, muzikos ir audiovizualinius kūrinius, Europos piliečių žinias, praktiką ir tradicijas.

Kultūros paveldas praturtina asmeninį piliečių gyvenimą, yra kultūros ir kūrybos sektorių varomoji jėga ir atlieka svarbų vaidmenį kuriant ir stiprinant Europos socialinį kapitalą. Jis taip pat yra svarbus ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos šaltinis, galintis atgaivinti miestų ir kaimo vietoves ir skatinti tvarų turizmą”.

Šia nuvalkiota frazeologija bandoma nuslėpti visišką atskirtį tarp Europos paveldą sukūrusių ir dabartinį viešąjį gyvenimą skatinančių impulsų. Pavyzdžiui, nors 60 Europos paveldo ženklu pažymėtų objektų – tai įvairios vietos, tiesiogiai susijusios su ES kūrimu ir (arba) plėtra, ir kelios vietos, susijusios su istoriniu liberaliosios demokratijos kūrimu, likusios buvo pastatytos religinių, karališkųjų ar aristokratinių asmenybių.

Šio atotrūkio realybė tampa dar ryškesnė, jei pažvelgsime į Europos Tarybos kultūrinius maršrutus. Nors kai kurie iš jų yra grynai estetinio ar ekonominio pobūdžio, dauguma jų yra religiniai ar monarchiniai: Santjago de Kompostelos piligrimų keliai; Via Francigena; Europos žydų paveldo kelias; Šventojo Martyno iš Tūro kelias; Kluni vietovės Europoje; Via Regia; Transromanica; Europos kapinių kelias; Šventojo Olafo kelias; Hugenotų ir Valdensijos kelias; Via Habsburg; Imperatoriaus Karolio V Europos kelias; Napoleono kelionės tikslas; Reformacijos keliai; Europos istorinių sodų kelias; Kirilo ir Metodijaus kelias; Europos d’Artanjano kelias, Europos vienuolynų kelias, Karolio Didžiojo kelias, Kolumbo kelias ir ilgiausias ir daugiausiai pasakantis Jeruzalės kelias.

Niekas neabejoja, kad visi šie dalykai iš tiesų yra brangūs lobiai, kuriuos labai verta išsaugoti – bendras Europos paveldas. Tačiau šis paveldas sukurtas būtent tų reiškinių dėka, kuriuos menkina svarbiausios Europos institucijos.

Be abejo, tiesa, kad tam tikra suvienyta Europa yra būtina, norint išsaugoti ją sudarančių šalių nepriklausomybę didžiųjų pasaulio supervalstybių akivaizdoje. Tačiau dabartinėje situacijoje be sielos ES užsienio ir imigracijos politika radikaliai svyruos tarp neveiksmingos ir despotiškos. Otto von Habsburgas išsakė svarbią mintį:

Krikščionių tikėjimas sudarė sąlygas augti ir stiprėti Europai

„Krikščionių tikėjimas sudarė sąlygas augti ir stiprėti Europai. Žmogaus orumo samprata ir žmogaus teisių plėtra neįsivaizduojama be krikščionybės ir jos žydiškų šaknų. Nors dažnai teigiama, kad žmogaus teises suformulavo tik Apšvietos epocha, reikia pabrėžti, kad Apšvietos laikotarpio mąstytojai savo filosofinį pagrindą taip pat rado labdaringume ir viduramžių vienuolių scholastikoje. Jei tikėjimas išnyksta, Visagalio vietą užima kiti stabai. Žmogus orientuojasi į transcendenciją. Dievą pakeičia pakaitiniai stabai arba pakaitinės ideologijos, pavojingai žadančios žmogui rojų žemėje. Žvilgsnis į pasaulio žemėlapį rodo: neturėdama savo dvasios, ši Europa pasmerkta išnykti. Gyvybingas politines jėgas sukuria tik idėja, nes tai yra siela – taip pat ir žemynų. Europa buvo, kol buvo krikščioniška.

Ji nėra krikščioniška, taigi ji nėra ir Europa – nebent norima Europą priešpriešinti krikščionybei, kaip tai darė Novalis ir keli ispanų mąstytojai. Todėl reikia pirmojo iš penkių minėtų ramsčių – Altoriaus. Europa turi atgauti tikėjimą, jei nori vėl būti Europa.

Šalia altoriaus yra sostas. Idėja, kad visos Europos tautos atgautų savo monarchijas, atrodo bent jau tokia pat egzotiška, kaip ir idėja, kad visas žemynas atgautų savo religiją. Tačiau pagalvokite akimirką: dabartiniams oligarchams tampant vis bjauresniems ir nekompetentingesniems, perspektyva, kad juos pakeis tokie pat bjaurūs, bet kompetentingesni vadovai, tampa vis didesnė.

Fašistai, kurių baiminasi oligarchai, gali tapti baisia realybe dėl pačių oligarchų veiksmų.

Tačiau, kaip pastebėjo Otto von Habsburgas, krikščioniškoji imperija iš tikrųjų gali įgauti visai kitokią formą, nei galima įsivaizduoti:

„Kartais, kaip ir Senojo Testamento žydų tauta, apie viską galvojame pernelyg žemiškai. Jie laukė Mesijo kaip karaliaus politine prasme, o mes manome, kad imperija turėtų reikštis istorijoje žinomomis formomis. Tačiau iš tikrųjų krikščioniškoji imperija yra veikiau solidarumo dvasia, Pax Christi mintis, praktinis Evangelijos principų įgyvendinimas, Kristaus karalystę pripažįstančių laisvų tautų bendradarbiavimas.”

Mes patys turėtume stengtis būti verti to, ką nuveikė mūsų protėviai, ir puoselėti savyje tą patį tikėjimą ir ištikimybę, kurie juos gaivino. Galime stoti ginti to, kas mums buvo palikta, ar tai būtų istorinis pastatas, ar Mišios, ar vietinis liaudies šokis. Visos tokios pastangos galiausiai padės sukurti imperiumą, nesvarbu, ar jį matysime mūsų dienomis, ar ne, ir nesvarbu, kokiu pavidalu jis pasireikš. O Europos Sąjunga? Atsivertimai, kurių skaičius bus pakankamas, kad pakeistų visuomenę, pakeis ir jos institucijas. Ar tos institucijos sunyks, ar toliau egzistuos, priklauso tik nuo to, ar jos nusipelnė išlikti po imperinio “atkūrimo”.

8 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version