Kaip ir milijonus kitų amerikiečių, mane sukrėtė žinia, kad Charlie Kirkas buvo nušautas jam dalyvaujant viešame renginyje. Atsižvelgdamas į jo tvirtą krikščionišką tikėjimą, susimąsčiau, kaip jis pats būtų reagavęs, jei būtų išgyvenęs šį išpuolį. Įsivaizduoju, kad jis pabrėžtų: mes esame kare, tačiau tai nėra politinė kova tarp kairiųjų ir dešiniųjų, kaip dažnai manoma. Tai – kova su demonais.
Konservatyvus apžvalgininkas Tuckeris Carlsonas kartą paklausė Kirką, kaip jis neišprotėja dėl baisios padėties šalyje. Kirkas nė nemirktelėjęs atsakė: „Mus krikščionis, tai nevaro iš proto. Mes matome, kas iš tiesų vyksta: mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, tamsos jėgomis ir dvasiomis. Tai – dvasinis karas.“
Kirkas teigė, kad tai, ką išgyvena mūsų šalis, neturi racionalaus paaiškinimo.
„Yra visa angelų, demonų ir dvasių dimensija, kuri nuolat kovoja aplink mus.“ Šiais žodžiais jis rėmėsi šv. Pauliaus laišku efeziečiams (Ef 6,12): „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“
Viename interviu jo paklausė, kaip jis norėtų būti prisimenamas po mirties. „Norėčiau būti prisimenamas dėl dėl savo tikėjimo drąsos. Tai svarbiausia. Svarbiausias dalykas – mano tikėjimas.“
Jei jis būtų išgyvenęs, manau, būtų toliau ėjęs drąsos keliu – kalbėjęs universitetų auditorijose. Interviu metu jis aiškiai pabrėždavo, kas jį motyvuoja. Dievas kviečia krikščionis įvairiais būdais jam tarnauti, aiškino jis. „Mano pašaukimas – kovoti su blogiu ir skelbti tiesą.“
Tai – kova su demonais.
Tiesą jis skelbė ir tuomet, kai vienas studentas, prisistatęs kaip translytis vyras, paklausė jo nuomonės, nuo kokio amžiaus vaikams turėtų būti leidžiama pradėti hormonų terapiją. Studentas buvo sutrikęs, nežinojo, kas jam iš tiesų naudinga. Kirkas atsakė su užuojauta: „Noriu, kad būtum labai atsargus, leisdamas į savo kūną vaistus, siekdamas jį pakeisti.“
Jis padrąsino studentą susirasti patikimą psichologą, kuris išklausytų ir diagnozuotų jo būklę. „Mano malda už tave – kad jaustumeisi gerai toks, koks esi gimęs.“
Būdamas ryžtingas gyvybės gynėjas, Kirkas dažnai kalbėdavosi su studentais, išmokusiais „teisės pasirinkti“ argumentų. Jis nuimdavo visą retorikos apvalkalą ir klausdavo: „Kodėl turėtum manyti turį teisę pašalinti mažesnį žmogų?“ Vienai studentei, kuri nuolat vartojo žodį „vaisius“ vietoje „kūdikis“, jis priminė: „Ar einama į vaisiaus šventę, ar į kūdikio šventę?“
Studentai dažnai sutrikdavo, bandydami ginti savo pozicijas. Viena jauna moteris aiškino, kad kūdikis neturi jokių teisių, nes visiškai priklauso nuo motinos. Kirkas atsakė, kad ir neišnešioti kūdikiai, kuriuos palaiko medicinos prietaisai, yra visiškai priklausomi, tačiau jiems suteikiamos žmogaus teisės.
Viename universitete įvyko ryškus incidentas, kai prie mikrofono priėjo studentas su galvos apdangalu, primenančiu okultinę Bafometo figūrą. Jis vilkėjo ilgą apsiaustą, nusagstytą satanistiniais simboliais. Pradėjęs skleisti gerklinius garsus, jis buvo sustabdytas Kirkui sušukus: „Jėzaus vardu atmetu šią nešvarią dvasią!“ Satanistas nusisuko ir išėjo.
Deja, kai kurie Kirką palaikę žmonės socialiniuose tinkluose ėmė kurstyti neapykantą ir keršto troškimą kairiųjų pažiūrų žmonių atžvilgiu. Tačiau jei Kirkas būtų likęs gyvas, manau, jis būtų pasirinkęs visai kitą kelią – krikščioniškąjį. Šis kelias reikalauja sunkiausio – atleisti savo priešams. Kaip jis pats sakė: „Būti krikščioniu reiškia atleisti neatleistina, nes Dievas atleido neatleistina tau.“
Tie, kurie po jo mirties savo širdyse nešioja pyktį, patys to nesuprasdami, maitina demonus. Krikščionys pašaukti sekti Kristumi, kuris liepė mylėti ir melstis už tuos, kurie mus persekioja.
Dvasinis karas nelaimimas riksmais ar piktomis žinutėmis socialiniuose tinkluose. Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzaus mokiniai nesugebėjo išvaryti vieno demono, o Jėzus jiems paaiškino: „Ši giminė neišvaroma kitaip, kaip tik malda ir pasninku“ (Mk 9,29).
Išlaikykime Charlie Kirko atminimą gyvą, kovodami su demonais, kurie ir toliau siautėja mūsų šalyje. Nuolatinė neapykanta ir pyktis tarp skirtingų pažiūrų žmonių aiškiai prieštarauja Kristaus raginimui melstis už savo priešus.
Nuo kryžiaus Kristus sušuko: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Ar galime daryti mažiau tiems, kuriuos vadiname savo priešais?
