Tėvui greitai devyniasdešimt. Vis dar guvus ir smalsus. Gal prieš metus televizoriuje pamatęs reklamuojamą projektą „Angelų takais“ užsimanė išbandyti virtualios realybės teikiamus pojūčius. Kai po visko paklausiau nuomonės, atsakė, kad neįprasta, dvasinga ir paveiku. Ir kad Čiurlionis esąs ne jo dailininkas.
Pagalvojau, kad tai labai tikslus, nors profaniškas, Čiurlionio apibūdinimas. Jį prisiminiau visai neseniai, kai viešojoje erdvėje subangavo žinios apie atsisakymą leisti bažnyčiose atlikti Čiurlionio kūrinius.
Pateiktasis argumentas „prieš“ yra paprastas ir nereikalaujantis didelio muzikinio ar kultūrologinio išprusimo: maldos namai yra skirti tik sakralinei bei religinei muzikai. Kitaip tariant, tai ką kaip argumentą „už“ pateikia pianistas, programos „Čiurlionio dainų banga“ sumanytojas Rokas Zubovas, tinka neįprastam, dvasingam ir paveikiam menui. Bet ką tai turi bendro su sakralumu?
Pats R. Zubovas pasakoja, kokius argumentus teikė: Čiurlionio svarba lietuviškajai tapatybei, jo minčių ir kūrinių gilus religinis turinys, gerosios ir blogosios evangelizacijos tradicijos, UNESCO sprendimas, senųjų lietuvių liaudies dainų sakralumas ir dvasingumas, miestelių bažnyčios – kaip dvasinio bendruomenės telkimo erdvės ir, galiausiai, šiandieninis pasaulis, kuriame pasimetusiems žmonėms taip reikalinga šviesa ir ramybė.
Neabejotinai siektini ir pozityvūs dalykai. Tačiau klausimas paprastas: ką reiškia „gilus religinis turinys“? Jei einame link esmės, jos nevalia užgožti svarbiomis akcidencijomis. Čiurlionio kūrybos religinė dedamoji apsiriboja vertinimui nepasiduodančiu dvasingumu. Tai neįprasta, paveiku ir gilu. Jo kūryba tokia plati ir įvairiaplanė, kad kiekvienas joje randa tai, ko ieško.
Ar tai pakankamas argumentas, kad jį groti bažnyčiose? Manau, kad ne. Vien dvasingumo nepakanka. Tarkim, alpėju klausydamas pianisto Keitho Jarretto grojamų improvizacijų „Over the rainbow“ tema. Manau, kad jos dvasingos, vienijančios, telkiančios ir mielos, bet bažnyčion einu klausyti/giedoti neprofesionaliai akompanuojamų giesmių.
Ir dar. Štai perskaičiau nacionalinio transliuotojo portale publikuojamą Giedriaus Sakalausko tekstą minima tema. Jo argumentas dėl Čiurlionio kūrinių atlikimo bažnyčiose gana elementarus: bažnyčiai mokesčių forma daromos nuolaidos, reiškia galima „užsakinėti muziką“. Nesutinku. Tai gatvės lygmens pretenzija. Ne tas, kuris moka, sprendžia kokia muzika skambės, o tas, kuris yra tikrasis šeimininkas.
P. S. Senojoje Varėnoje Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje organizuojama „M. K. Čiurlionio kelio“ muzikinė programa, kuri prasideda ir vyksta festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ metu. Čiurlionio kūryba bažnyčioje grojama be skausmo ir rankų grąžymo. Ir gerai. Nes faktas, kad 1874 m. į Senąją Varėną iš Liškiavos dirbti vargonininku atvyko Konstantinas Čiurlionis (M. K. Čiurlionio tėvas) su žmona Adele nusveria viską. Jie te vieciniai. Kaip ir Druskininkuose, kur, jei būtų mano valia, Čiurlionis skambėtų net restoran
