Jei tik galėtume labiau, aiškiau, giliau pamatyti ir suprasti, kiek daug turime tikėdami Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, – per Žemę neišvengiamai nusiristų džiaugsmo, gyvybingumo, dėkojimo, vilties ir pilnatvės banga. Taip reikia, kad Kristaus Prisikėlimo galybė sudrebintų mūsų širdis, kad Jo šviesa išgydytų mūsų akių tamsą, kad Jo tariami žodžiai perplėštų mus nuo Dievo skiriančią netikėjimo ir abejingumo uždangą, kad prisikeliant vėl pradėjusi plakti žmogiška ir dieviška Švč. Jėzaus Širdis įžiebtų mūsų širdyse Šventosios Dvasios Ugnį – mus apvalančią nuo nuodėmingumo tamsybių ir perkeičiančią mūsų būtį, kad imtume visa matyti Kristaus Prisikėlimo šviesoje.
Kristaus šviesa visų pirma mus apšviečia išorėje, padėdama matyti Kelią, žengti tinkamus, saugius žingsnius, nenuklysti į nevertingus šabakštynus, neįklimpti į vandenis be gyvybės. Tačiau, kai vis labiau artinamės prie Kristaus, Jo šviesa vis labiau mus persmelkia iš vidaus – tai mus sukūrusi ir mus atperkanti šviesa, mus kviečianti į gilesnę vienybę su Prisikėlusiuoju.
Kristau, mes turime Tave ir neretai taip labai negebame Tavęs vertinti, taip dažnai nustojame Tavimi sekti, taip dažnai susižavime kažkokiais šešėliais ir juos pasirenkame vietoje Tavęs, Kuris Esi Šviesa. Tavo mylinti Širdis nori prikelti ir priglausti kiekvieną, ateinantį pas Tave, bet kaip dažnai mes liekame vieniši, paklydę savose laimės paieškose. Kaip mažai mes vertiname Tave, Kuris Esi tikrasis mūsų Turtas. Tu Esi mūsų Amžinasis Gyvenimas.
Matydami savo silpnumą šaukiamės iš Tėvo ir Tavęs kylančios Dvasios – Šventoji Dvasia lyg balandis plevena virš mūsų ir visa, ką Jos dvelksmas pasiekia, atgyja, nušvinta, tampa perkeista. Mums taip reikia Tavęs, Šventoji Dvasia, – meldžiame, nuženk ant mūsų – tegu mumyse subręsta Kristaus Prisikėlimo vaisiai.
