Pasaulio akys buvo nukreiptos į Vatikano Valstybės sekretorių kardinolą Pietro Paroliną, kuris ilgą laiką laikytas favoritu tapti naujuoju popiežiumi. Vis dėlto, kaip ir 2013 metais, kai netikėtai iškilo Jorge Mario Bergoglio, šiemet konklava baigėsi didžiule staigmena – popiežiumi išrinktas JAV kardinolas Robertas Prevostas.
Iki pat konklavos pradžios Parolinas dominavo prognozėse, turėjo stiprų balsų bloką (nuo 40 iki 50), bet to nepakako. Kaip pasakojo Il Giornale žurnalistas Francesco Boezi, Parolinas dar prieš konklavą artimam vaikystės draugui buvo papasakojęs savo „turbulencijos“ jausmą – žodį, kurį kai kas ėmė interpretuoti kaip blogą ženklą. Ir išties – Parolinas išėjo iš Siksto koplyčios taip, kaip į ją įžengė: ne popiežiumi.
Prevosto iškilimas – netikėtas, bet strategiškai pagrįstas
Robertas Prevostas, nors ir įtrauktas į papabili sąrašus, ilgą laiką buvo laikomas tik antraeiliu kandidatu. Tačiau, pasak kai kurių šaltinių, būtent per bendrąsias kongregacijas – pasiruošimo konklavai susitikimus – Prevostas įgijo pagarbą tarp kardinolų, ypač iš Azijos, Afrikos ir Amerikų.
Svarbų vaidmenį šioje istorijoje atliko Niujorko arkivyskupas Timothy’is Dolanas, kuris, pasak stebėtojų, mobilizavo balsus ne tik iš Šiaurės Amerikos, bet ir iš britų Sandraugos šalių – nuo Pietų Afrikos iki Indijos ar Tonga salų. Prevosto asmenybė – kultūriškai įvairi (prancūzų ir italų kilmės tėvas, ispanė motina), misionieriškos patirties turintis ganytojas, bet tuo pat metu įsišaknijęs JAV religinėje erdvėje – patraukė daugelio dėmesį.
Parolinas pralaimi, bergoglistai susiskaldę
Tuo metu, kai Parolinas nesugebėjo perkopti reikalingo balsų skaičiaus, o jo galimas aljansas su filipiniečiu Luisu Antonio Tagle nesuveikė, vadinamieji „bergoglistai“ – artimi popiežiaus Pranciškaus linijos šalininkai – taip pat pasirodė susiskaldę. Nors buvo minimi keli jų kandidatai – Marselio arkivyskupas Jeanas-Marcas Aveline’as ir maltietis Mario Grechas – nė vienas iš jų nesugebėjo tapti realia alternatyva.
Iš kandidatūros iškrito ir Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa – ne dėl kompetencijos stokos, bet dėl jautrios politinės situacijos Šventojoje Žemėje, kuri galėjo sukelti papildomų geopolitinių niuansų.
Afrikos ir Azijos balsai nulėmė kryptį
Po pirmojo balsavimo konklavoje įvyko lūžis. Kardinolai iš Afrikos ir Azijos, kurie neretai lieka šešėlyje, šįkart suvaidino lemiamą vaidmenį. Jie Prevosto asmenyje įžvelgė ne pasaulinės galios atstovą, bet Vakarų krikščionybės atnaujinimo galimybę – ganytoją, kuris geba įveikti ideologines ribas ir mato Bažnyčios misiją globaliai.
Tam tikri ženklai rodo, kad Parolino šansus galėjo paveikti ir jo siekis normalizuoti santykius su Kinija. Kaip pažymėjo ANSA agentūra, prieštaringai vertinamas slaptas susitarimas su Pekino režimu galėjo sukelti įtarimų ar pasipriešinimą tarp kai kurių kardinolų.
Dvasios netikėtumas ir politinis meistriškumas
Taip Robertas Prevostas – naujasis Pirmojo pasaulio popiežius – buvo išrinktas Trečiojo pasaulio balsais. Tai ne tik preciziškai sužaistas politinis ėjimas, bet ir ženklas, kad Šventoji Dvasia, kaip dažnai sakoma Bažnyčioje, pučia kur nori – ir griauna visas žmonių prognozes.
Tuo pat metu šis rezultatas atitolino Italijos viltis dar kartą matyti popiežių iš savo šalies. Parolinas, Pizzaballa ar Zuppi – nė vienam iš jų nepavyko pasiekti galutinio tikslo. Šis scenarijus iš dalies primena 2013-uosius, kai favoritui kardinolui Angelo Scolai kelią užkirto Jorge Mario Bergoglio.
