Kardinolas Péteris Erdő užaugo šešių vaikų, iš kurių jis vyriausias, pamaldžių katalikų šeimoje, kurioje tikėjimas, pasak jo, buvo „įaustas į mūsų gyvenimo audinį“. Jis augo komunizmo laikais, o kai jam buvo ketveri, jo šeima pabėgo tik su vienais drabužiais, 1956 m. įsiveržus kareiviams, kurie sudegino jų namus.
Vėliau jis patyrė įvairaus laipsnio diskriminaciją dėl savo tikėjimo. Mokėsi piaristų berniukų mokykloje Budapešte. „Dievo tikrovė“ pradėjo traukti jaunąjį Peterį Erdo dar patarnaujant Mišioms, suteikdama jo gyvenimui prasmę ir kryptį. Po ilgų maldos valandų jis įstojo į kunigų seminariją, tikėdamas, kad padėti žmonėms kelyje į išganymą yra taip svarbu, jog tam turėtų skirti visą savo gyvenimą.
Po kunigystės šventimų 1975 m., kuriuos jis vadina vienu iš trijų laimingiausių savo gyvenimo momentų, dvejus metus tarnavo parapijose, o paskui buvo išsiųstas į Romą, kur Popiežiškajame Laterano universitete įgijo teologijos ir kanonų teisės laipsnius (1980 m.). Vėlesniais metais dėstė įvairiuose kanonų teisės ir teologijos fakultetuose Vengrijoje ir užsienyje, įskaitant Buenos Aires, tuo pat metu dirbdamas bažnytiniu teisėju.
Per tą laiką paskelbė vadovėlių ir straipsnių kanonų teisės klausimais. 1995-1996 m. buvo Kalifornijos universiteto Berklyje mokslinis bendradarbis. Kurį laiką buvo Vengrų kolegijos Romoje rektorius, dėstė Grigaliaus ir Laterano universitetuose. Šv. Jonas Paulius II 2000 m. konsekravo Erdo vyskupu, o 2003 m. paskyrė jį visos Vengrijos primu, Esztergomo-Budapešto arkivyskupijos ordinaru. Tais pačiais metais Erdo buvo pakeltas į kardinolus.
Kalbėdamas vokiškai, itališkai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai ir gimtąja vengrų kalba, Erdo 2005 m. buvo išrinktas Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos prezidentu ir tais pačiais metais – Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) prezidentu.
Jo kolegų vyskupų pagarba buvo parodyta 2011 m. perrinkimu į CCEE ir paskyrimu padėti prižiūrėti Valstybės sekretoriato „Antrąją sekciją“, atsakingą už diplomatinius santykius. Nuo 2003 m. jis dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose, o popiežius Pranciškus jam suteikė ypatingą garbę būti 2014 ir 2015 m. sinodų pranešėju. Jis yra daugiau nei 250 straipsnių ir 25 knygų autorius.
Susiformavęs ateistinio komunizmo sunkmečio sąlygomis, kardinolas Péteris Erdo plačiai vertinamas kaip didis intelektualas ir ypatingos erudicijos žmogus. Būdamas produktyvus ir itin skaitomas autorius, P. Erdo taip pat yra įgudęs mokytojas ir labai puikus kanonistas bei Šventojo Rašto tyrinėtojas, už ką yra gavęs nemažai apdovanojimų, tarp jų kelių institucijų, įskaitant Paryžiaus katalikiškąjį institutą (1996 m.), garbės daktaro vardą, o visai neseniai, 2023 m., – Vox Canonica apdovanojimą, skirtą nusipelniusiems kanonistams.
Atsargus, rizikos vengiantis, netgi drovus, Erdo buvo vienas jauniausių Bažnyčios kardinolų, būdamas 51 metų, kai Jonas Paulius II 2003 m. jį pakėlė į Kardinolų kolegiją.
Jis labai mėgsta liturgiją po Vatikano II susirinkimo, ypač joje akcentuojamus Senojo Testamento skaitinius. Eucharistiją ir kunigystę jis laiko glaudžiai susijusiais dalykais ir nepritaria neprivalomam kunigų celibatui. Bažnyčios hierarchinės struktūros gynėjas, jis yra pastoracinės širdies kunigas, kuriam išganymo svarba buvo varomoji jėga būti įšventintam į kunigus.
Daug dėmesio skiria naujajai evangelizacijai ir tarnystei jaunimui. Jo pastoraciniame požiūryje svarbiausias vaidmuo tenka misionieriškam darbui, jis rodo didelį susirūpinimą Bažnyčios pašaukimų krize.
Pašaukimų skaičius jo vadovaujamoje vyskupijoje per jo kadenciją dažniausiai svyravo: 2002 m. bendras kunigų skaičius buvo 358, o 2013 m. išaugo net iki 443, o 2021 m. sumažėjo iki 365. Vyrų vienuolių šiek tiek padaugėjo – nuo 173 2002 m. iki 199 2021 m., tačiau moterų vienuolių sumažėjo daugiau nei perpus – nuo 699 2022 m. iki 303 2021 m.
Žinomas jo griežtas vadovavimo stilius, dėl kurio 2019 m. net 40 Vengrijos kunigų pareikalavo jo atsistatydinimo. Be to, Erdő žiniasklaidoje turi gana neigiamą įvaizdį – jis vadinamas „reakcionieriumi“.
Politiniais klausimais, tokiais kaip imigracija – problema, kurią Vengrija sprendžia jau kelerius metus – kardinolas laikėsi subalansuoto požiūrio, pripažindamas teisę į migraciją, bet kartu suvokdamas pavojus, kylančius integruojant pabėgėlius ir nekeliant pavojaus politiniam stabilumui.
Jo nuomone, reikia rasti tikrą pusiausvyrą tarp solidarumo ir gailestingumo. Kardinolas susirūpinęs dėl persekiojamų krikščionių („Mes juose matome Kristaus mokinius“), tačiau iš esmės palankiai vertina islamą. Erdo labai teigiamai vertina Ortodoksų Bažnyčią ir labai palaiko dialogą su nekrikščioniškomis religijomis, pabrėždamas Dignitatis Humanae vertę. Jo akcentuojama vienybė ir kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo sustiprino jo, kaip svarbaus Bažnyčios vadovo, pozicijas.
Daugelį savo kunigystės metų kardinolas Erdo praleido kaip mokytojas – šią profesiją jis labai mėgsta. Jis dažnai pabrėžia asmeninio santykio su Kristumi reikšmę – tai, jo nuomone, svarbu Bažnyčiai, kuri dėl sekuliarizmo ir reliatyvizmo patiria rimtą krizę. Jis tvirtai pasisako už prigimtinį įstatymą, o komunizmo patirtis jį išmokė, kad religija gali užpildyti politinės ideologijos žlugimo paliktą tuštumą ir kad tik asmeninis santykis su Kristumi suteikia tikrąją laisvę bei laimę.
„Jei tikėjimas yra svarbiausias dalykas gyvenime, tai tarnauti kitų tikėjimui, perduoti tikėjimą, mokyti tikėjimo ir ypač tarnauti liturgijoje yra didžiausi dalykai gyvenime“, – sakė jis 2024 m. rugpjūtį. Padėti „kitų išganymui“, pridūrė jis, yra svarbi ir naudinga užduotis. „Tai buvo pagrindinė motyvacija, kurią jaučiau dar būdamas berniukas“, – sakė jis. „Ir taip pamažu priėjau prie sprendimo įstoti į seminariją.“
Erdo neigia universalizmą, t. y. idėją, kad visi yra išgelbėti, tačiau vis dėlto tiki, kad visi gali būti išgelbėti. Galiausiai, jo įsitikinimu, tik per Jėzų Kristų žmonija gali rasti kelią pas Dievą. Jis pasisako už „antrą kartą susituokusių“ išsiskyrusiųjų pastoracinį lydėjimą, tačiau tik tuo atveju, jei „nėra abejonių“ dėl Bažnyčios mokymo apie santuokos neišardomumą.
Jis griežtai pasisako prieš homoseksualių asmenų sąjungų pripažinimą, tačiau pritaria pastoracinei paramai homoseksualiems asmenims, kenčiantiems nuo potraukio tai pačiai lyčiai. Jis palaiko Humanae Vitae, griežtai pasisako už gyvybę ir pasižymi karštu pamaldumu Marijai.
72-ųjų metų Erdo laikomas tradicionalistų favoritu, kuris galėtų pasipriešinti Pranciškaus aplinkos kandidatams. Tačiau lieka atviras klausimas, ar konklavoje yra pakankamas kiekis prelatų, kurie norėtų grįžti į Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI laikų dvasią.
