Rugsėjo 17 dieną Leonas XIV sveikino bendrojoje audiencijoje dalyvavusius piligrimus ir skaitė dar vieną ciklo „Jėzus Kristus – mūsų viltis“ jubiliejinę katechezę, kurioje kalbėjo apie Didįjį Šeštadienį minimą Jėzaus paguldymą į kapą. „Dievo Sūnus guli kape. Tačiau jo „nebuvimas“ nėra tuštuma: tai laukimas, tuoj išsipildysianti pilnatvė, tamsoje saugomas pažadas“, – trečiadienio katechezėje sakė popiežius.
Tai didelės tylos diena, kai dangus atrodo nebylus, žemė sustingusi. Bet būtent tada išsipildo giliausias krikščioniškojo tikėjimo slėpinys. Tai tyla, kupina prasmės, kaip motinos įsčios, saugančios dar negimusį, bet jau gyvą vaiką.
Nuo kryžiaus nuimtas Jėzaus kūnas buvo kruopščiai ir pagarbiai suvyniotas. Evangelistas Jonas pasakoja, kad jis buvo palaidotas sode, „naujame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas“ (žr. Jn 19, 41). Niekas nepalikta atsitiktinumui. Tas sodas primena prarastą Edeną, vietą, kurioje Dievas ir žmogus buvo vieningi. O naujas kapas kalba apie tai, kas dar turi įvykti: tai slenkstis, o ne pabaiga. Kūrinijos pradžioje Dievas įveisė sodą, dabar kitame sode, kartu su kapu, kuris netrukus bus atvertas, gimsta nauja kūrinija.
Didysis Šeštadienis taip pat yra poilsio diena. Pagal žydų įstatymą, septintąją dieną negalima dirbti: po šešių kūrimo dienų Dievas ilsėjosi (žr. Pr 2, 2). Dabar ir Sūnus, užbaigęs savo gelbstintį darbą, ilsisi. Ne todėl, kad yra pavargęs, bet todėl, kad baigė savo darbą. Ne todėl, kad pasidavė, bet todėl, kad mylėjo iki galo. Neliko nieko, kas nebūtų padaryta. Šis poilsis yra užbaigto darbo antspaudas, patvirtinimas, kad tai, kas turėjo būti padaryta, tikrai buvo atlikta. Tai poilsis, kupinas neregimo Viešpaties buvimo.
Mums sunku sustoti ir pailsėti. Gyvename taip, tarsi gyvenimo niekada nebūtų gana. Skubame gaminti, įrodinėti, neprarasti pozicijų. Tačiau Evangelija moko mus, kad mokėjimas sustoti yra pasitikėjimo gestas, kurio turime išmokti. Didysis Šeštadienis kviečia mus atrasti, kad gyvenimas ne visada priklauso nuo to, ką darome, bet ir nuo to, ar mokame palikti tai, ką pavyko padaryti.
Kape Jėzus, gyvasis Tėvo Žodis, tyli. Bet būtent toje tyloje pradeda kaltis nauja gyvybė. Kaip sėkla žemėje, kaip tamsa prieš aušrą. Dievas nebijo laiko tėkmės, nes jis yra ir laukimo Viešpats. Taip ir mūsų, rodos, „beprasmis“ laikas, pertraukos, tuštumos, nevaisingi momentai gali tapti prisikėlimo įsčiomis. Kiekviena priimta tyla gali tapti naujo Žodžio prielaida. Kiekvienas sustojęs laikas gali tapti malonės laiku, jei jį atiduodame Dievui.
Jėzus, palaidotas žemėje, yra romusis veidas Dievo, kuris neužima visos erdvės. Tai Dievas, kuris leidžia veikti, kuris laukia, kuris atsitraukia, kad paliktų mums laisvę. Tai Dievas, kuris pasitiki, net kai viskas atrodo baigta. O mes tą ore pakibusį šeštadienį mokomės, kad neturime skubėti prisikelti: pirmiausia reikia palūkėti, priimti tylą, leisti, kad mus apkabintų ribotumas. Kartais mes ieškome greitų atsakymų, greitų sprendimų. Bet Dievas darbuojasi gelmėje, lėtai slenkant pasitikėjimo laikui. Laidotuvių šeštadienis taip tampa įsčiomis, iš kurių gali trykšti nenugalimos šviesos, Velykų šviesos, jėga.
„Brangūs draugai, krikščioniška viltis gimsta ne triukšme, bet meilės pripildytoje laukimo erdvėje. Ji yra ne euforijos vaisius, bet pasitikinčio savęs atidavimo vaisius. To mus moko Mergelė Marija: ji įkūnija tokį laukimą, tokį pasitikėjimą, tokią viltį. Kai mums atrodo, kad viskas stovi vietoje, kad gyvenimas yra nutrūkusi kelionė, prisiminkime Didįjį Šeštadienį. Net ir kape Dievas rengia didžiausią staigmeną“, – kalbėjo Leonas XIV.
Jei, pasak jo, sugebėsime su dėkingumu priimti tai, kas buvo, atrasime, kad būtent mažume ir tyloje Dievas mėgsta perkeisti tikrovę, savo ištikima meile visus dalykus padaryti naujus.
„Tikras džiaugsmas gimsta iš pripildyto laukimo, iš kantraus tikėjimo, iš vilties, kad tai, kas buvo išgyventa su meile, tikrai prisikels amžinajam gyvenimui“, – baigdamas trečiadienio katechezę sakė Šventasis Tėvas.
