Vienas iš labiausiai stebinančių Prisikėlimo pasakojimo aspektų – tai, kad Kristus, prisikėlęs iš numirusių, pirmiausia pasirodo ne Petrui ar Jonui, ne visiems vienuolikai, bet moterims.
Evangelijos pasakoja, kad šios moterys, kurios Jėzų lydėjo jo kelionėje, stovėjo prie kryžiaus ir atėjo prie Jo kapo, pirmosios tapo prisikėlimo liudytojomis. Nors šis faktas dažnai priimamas kaip savaime suprantamas, jis turi labai svarbią prasmę – tiek teologinę, tiek kultūrinę, tiek dvasinę. Jėzaus pasirinkimas pasirodyti moterims nėra atsitiktinumas, bet Dievo žinia pasauliui.
Pirmiausia svarbu suvokti istorinį kontekstą. Pirmojo amžiaus žydų visuomenėje moterų padėtis buvo antraeilė. Jų liudijimas teisme nebuvo laikomas lygiaverčiu vyrų liudijimui. Moteris dažnai buvo vertinama tik per jos ryšį su vyru – kaip žmona, motina, našlė.
Tokios visuomenės akivaizdoje Dievo sprendimas patikėti moterims svarbiausią krikščionybės žinią – kad Jėzus gyvas – yra ne mažiau nei revoliucinis. Kaip pastebi popiežius Pranciškus: „Evangelijos pasakojimas apie moteris, kurios pirmosios pamatė Prisikėlusįjį, nėra atsitiktinumas. Moterims buvo pavesta perduoti pirmąją Prisikėlimo žinią. Tai jų tikėjimo ir ištikimybės atlygis.“ (2017 m. Velykų homilija)
Tai, kad Jėzus pasirodo moterims, ypač Marijai Magdalietei, yra ir gilios asmeninės meilės išraiška. Marija Magdalietė buvo viena ištikimiausių Jėzaus sekėjų. Ji stovėjo prie kryžiaus, kai daugelis mokinių buvo pasislėpę, ji pirmoji atėjo prie kapo, dar prieš aušrą (plg. Jn 20,1). Jėzus atsiskleidžia tiems, kurie Jo ieško su meile ir ištikimybe. Kristus atlygina Marijos ištikimybę tuo, kad ją pirmąją pavadina vardu po Prisikėlimo: „Marija!“ – ir ji atsako: „Rabi!“ (Jn 20,16). Tai vienas jautriausių susitikimų visame Šventajame Rašte.
Teologiniu požiūriu šis Jėzaus veiksmas taip pat labai reikšmingas. Moteris, pirmoji matanti Prisikėlusį Kristų, tampa pirmąja „apaštale apaštalams“ – kaip dažnai vadinama Marija Magdalietė. Tai reiškia, kad ji siunčiama perduoti žinią Petrui ir kitiems mokiniams: „Eik ir pasakyk mano broliams…“ (Mt 28,10). Vatikano II susirinkimas pabrėžia, kad per krikštą visi tikintieji dalyvauja Kristaus pranašiškoje misijoje. Marija Magdalietė yra puikus šios tiesos pavyzdys – Dievas renkasi tą, kurią pasaulis atmeta, kad per ją apreikštų savo šlovę.
Šis įvykis taip pat turi svarbią apologetinę reikšmę. Jei Evangelijos būtų išgalvotos, jų autoriai tikriausiai nebūtų rinkęsi moterų kaip pagrindinių liudytojų, nes tai silpnintų jų patikimumą pagal to meto kultūrinius standartus. Tačiau faktas, kad būtent moterys pirmosios paskelbia Prisikėlusį Kristų, rodo, kad evangelistai buvo ištikimi tikrovei, o ne norui įtikinti. Tai liudija Evangelijų autentiškumą. Dievas, kaip ir daugelį kartų Senajame Testamente, pasirenka „mažuosius“, kad per juos būtų išaukštintas Jo vardas.
Popiežius Benediktas XVI taip pat yra pasakęs: „Moterims pirma pasirodė Prisikėlusysis, nes jos buvo pirmosios, kurios jį mylėjo, kurios ištvėrė iki galo. Jų širdis buvo atvira ir todėl jos galėjo būti Prisikėlimo tikrovės liudytojos.“ Tai dar kartą parodo, kad Kristaus mokymas griauna kultūrines barikadas ir pakelia žmogų ne pagal jo padėtį visuomenėje, o pagal tikėjimą.
Jėzus pasirodo moterims ne todėl, kad vyrai būtų prastesni, o leisdamas suprasti, kad Jo Karalystėje viskas aukštyn kojom – ne pagal žemišką galią ar statusą, bet pagal tikėjimą. Tai kvietimas pažvelgti kitaip į moters vertę, į liudijimo galią ir į Dievo planą, kuriame kiekvienas turi vietą. Kristus gyvas, ir Jis mus siunčia – kaip siuntė moteris – skelbti, kad mirtis pralaimėjo, o gyvenimas triumfuoja.
