Trečiadienio rytą popiežius Leonas XIV susitiko su piligrimais, atvykusiais į bendrąją audienciją. Pirmiausia jis susitiko su sergančiais ir pagyvenusiais žmonėmis, susodintais Vatikano audiencijų salėje, juos pasveikino. Kiti piligrimai buvo susirinkę Šv. Petro aikštėje.
Mūsų tikėjimo centras ir vilties šerdis yra Kristaus prisikėlimas. Šis slėpinys stebina – žmogumi tapęs Dievo Sūnus prisikėlė iš mirusiųjų. Tačiau, jei atidžiai skaitome Evangeliją, mus stebina ir Kristaus prisikėlimo aplinkybės bei būdas, kuriuo jis nusprendė tai padaryti. Apie tai popiežius Leonas XIV kalbėjo šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje.
Iš tiesų, Jėzaus prisikėlimas – tai ne triumfas, ne kerštas ar atpildas tiems, kurie jį nukankino, bet nuostabus liudijimas, kaip meilė gali pakilti po didelio pralaimėjimo ir tęsti savo nesustabdomą kelionę, sakė popiežius. Kai mes atsikeliame po traumos, kurią sukėlė kiti, dažnai pirmoji reakcija yra pyktis, noras priversti, kad mums nusikaltusieji sumokėtų už tai, ką patyrėme.
Prisikėlęs Jėzus nejaučia jokio poreikio įrodyti ar patvirtinti savo pranašumą. Jis paprasčiausiai pasirodo savo bičiuliams mokiniams. Ir tai jis daro labai diskretiškai. Jo vienintelis troškimas – vėl būti bendrystėje su jais, padėti jiems įveikti kaltės jausmą. Tai labai gerai matome Paskutinės vakarienės menėje, kur Viešpats pasirodė apaštalams, užsidariusiems iš baimės. Jis kreipiasi į juos paprastu kasdieniu pasisveikinimu: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19).
Po pasisveikinimo seka neįprastas gestas: Jėzus parodo savo rankas ir šoną su kančios ženklais. Galėtų atrodyti, kad tai priekaištas tiems, kurie dramatiškomis valandomis jo išsižadėjo ir paliko. Tačiau Viešpats nepriekaištauja. Jo meilė nežemina. Jis parodo savo žaizdas kaip atleidimo įrodymą. Jis sako, kad prisikėlimas nėra praeities ištrynimas, bet jos perkeitimas.
Po to Viešpats pakartoja: „Ramybė jums!“ ir priduria: „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Šiais žodžiais jis suteikia apaštalams užduotį būti pasaulyje susitaikinimo įrankiais. Pasak popiežiaus, ramybės linkėjimu ir žaizdų parodymu Jėzus tarsi nori pasakyti: kas gi gali skelbti gailestingą Tėvo veidą, jei ne jūs, kurie patyrėte nesėkmę ir gavote atleidimą. Jėzus suteikia mokiniams Šventąją Dvasią – tą Dvasią, kuri kančios valandą stiprino jo meilę ir klusnumą Tėvui. Nuo tos akimirkos apaštalai jau negali neskelbti to, ką matė ir girdėjo: Dievas atleidžia, pakelia suklupusį, grąžina pasitikėjimą.
„Tai yra Bažnyčios misijos esmė, – sakė popiežius. – Ne valdyti, bet skelbti džiaugsmą visiems žmonėms, kurie yra mylimi netgi tada, kai nėra to nusipelnę.“ Tai yra jėga, kuri sukūrė ir išaugino krikščionių bendruomenę, susidedančią iš žmonių, kuriems buvo sugrąžinta gyvybė, kad galėtų ją dovanoti kitiems.
„Brangūs broliai ir seserys, Viešpats siunčia ir mus. Viešpats ir mums rodo savo žaizdas ir sako: „Ramybė jums. Nebijokite rodyti kitiems žaizdų, kurias išgydė gailestingumas. Nebijokite eiti pas tuos, kurie yra užsidarę iš baimės ir kuriuos slegia kaltės jausmas“. Tegul Dvasios dvelksmas ir mus padaro šios ramybės ir meilės, stipresnės už bet kokią nesėkmę, liudytojais“, – baigė popiežius Leonas bendrosios audiencijos katechezę.
