Vyskupas Jonas Kauneckas. Kaip išgydyti Lietuvos šeimą?

Evangelijos skaitinyje prašo Jėzaus išgydymo du neregiai. Jėzus klausia: „Ar tikite, kad galiu jus išgydyti?“ Tad broliai, seserys, ir aš noriu Jūsų paklausti, ar Jūs tikite, kad Jėzus gali išgydyti Lietuvos šeimą?

Taip, Lietuvos šeima labai serga, labiau serga, negu tie du aklieji. Lietuvoje 66 proc. skyrybų. Viena mano pažįstama katalikų mokyklos mokytoja, nesakysiu iš kokio miesto, ne iš šio miesto, prisiekusi prie altoriaus vyrą mylėti, kaip ir visi katalikai prisiekia mylėti, iki karsto lentos ir džiaugsmo, ir skausmo valandą, kai jos vyras išprotėjo, išsiskyrė. Civiliniai įstatymai tokiu atveju leidžia skirtis.

Vyrą patalpino psichoneurologiniame internate. Ji sukūrė kitą šeimą. Ar teisingai ji pasielgė? Kam tada priesaika: „… ir džiaugsmo, ir skausmo valandą?“ Kam priesaika iki mirties?

Viena švedų aktorė labai pergyveno, kai vyras susirgo insultu: guli be sąmonės, bet kartais ima vartytis ir, žiūrėk, naktį besivartydamas iškrinta iš lovos. O ji galvoja: „Juk prisiekiau mylėti iki karsto lentos, prisiekiau ir skausmo, ir džiaugsmo valandą rūpintis. Kaip padėti vyrui, kad jis iškritęs nesusižalotų, kaip įvykdyti šitą priesaiką?“ Ir ji sugalvojo: virvute prisiriša prie savo vyro. Kai tik jis sujuda, ji atbunda ir jam padeda. Kai jos paklausė: „Iš kurgi jėgų turi šitaip elgtis?“, ji atsako: „Iš tikėjimo. Juk aš prisiekiau mylėti vyrą iki karsto lentos.“

Štai matom: toks stebuklas įmanomas. Toks stebuklas mūsų šeimoje įmanomas, lietuvių šeimoje. Gal mažai kas žino, kad suomių karalių Vazų giminę yra pradėjusi lietuvaitė Kotryna Jogailaitė. Ji ištekėjo už Jono Vazos, bet štai kilo švedų-suomių karas. Švedų karalius Erikas paėmė karalių Joną Vazą į nelaisvę ir įkalino iki gyvos galvos, nes karaliaus nužudyti negali. Jo nuostabai, vieną gražią dieną pas jį atvyksta Jono Vazos žmona Kotryna Jogailaitė: „Karaliau Erikai, leisk man gyventi pas vyrą kalėjime.“ „Jūsų nesaisto toji priesaika. Juk vyras niekada neišeis iš kalėjimo. Su kaliniu Jūs galite skirtis.“

Staiga Kotryna nusimovė nuo piršto žiedą ir rodo karaliui Erikui: „Žiūrėkite, čia užrašyta: „Sole mors“ („Tiktai mirtis“). Aš prisiekiau, kad tik mirtis mus atskirs, nei kalėjimas, nei džiaugsmas, nei skausmas.“ Sujaudintas karalius Erikas leido gyventi karalienei Kotrynai Jogailaitei-Vazienei pas savo vyrą. Vėliau, sujaudintas jų meilės, net paleido iš kalėjimo.

Kodėl, brangieji, kai tikėjimas daro stebuklus, šiandien taip lengvai skiriasi žmonės? Štai aktorė, modernių laikų aktorė, net virvute prisiriša prie vyro. Labai gražiai šitai paaiškina australų rašytojas Patrikas Vaitas. Jis sako: „Įsivaizduokite duonos pjaustymo aparatą, kur du peiliai, slankiodami žemyn, aukštyn, šonu trinasi vienas į kitą. Jų nereikia galąsti. Jie darosi vis aštresni, nes visą laiką kartu. Taip ir sutuoktiniai: jeigu prisiekia vienas kitą mylėti, jie turi kasdien kartu melstis, bendrauti, dalintis rūpesčiais, ir jų meilė darosi vis aštresnė.

Ir kartais būna, kad, žiūrėk, jau gilioje senatvėje numiršta senukas. Antrasis, palikęs vienas, tiesiog džiūste džiūsta be savo mylimojo ar mylimosios ir po kelių mėnesių taip pat miršta. Bet įsivaizduokit, jeigu tame duonos aparate vienas peilis iššoko iš savo vietos ir susiskersavo. Juk jis, kliudęs kito peilio ašmenis, jį sugadins. O jeigu žmogus bandys atitaisyti – supjaustysi žmogui rankas.

Kodėl, brangieji, kai tikėjimas daro stebuklus, šiandien taip lengvai skiriasi žmonės?

Lygiai taip ir tie, kurie susituokia. Jeigu kur nors nustoja kartu buvę, ypač jeigu nustoja kasdien kartu melstis, gali tiesiog viens kitam gerklę perkąsti. Kokių baisių būna skyrybų teismų… Rodos, kad tie sutuoktiniai, kurie viens kitam šnibždėjo: „Myliu tave“ – iš skirtingų planetų.

Vokiečių žurnalas „Spiegel“ darė tyrimą, kaip dabar kad, kai nustatinėjama reitingus. Lygiai taip tyrinėjant galima paskaičiuoti, kokių šeimų yra išsiskyrusių, kokių ne. Tai šis vokiečių žurnalas nustatė: jeigu sutuoktiniai kasdien kartu meldžiasi, jie skiriasi 12 kartų rečiau už tuos, kurie kasdien kartu nesimeldžia.

Štai Jums ir įrodymas to „kartu“, ką taip vaizdingai papasakojo Patrikas Vaitas apie duonos pjaustymo aparatą. Amerikiečių Vilsono institutas dar akivaizdžiau tai nustatė. Jeigu žmonės susituokia tik civiliškai, be bažnyčios, JAV vidutiniškai tokie skiriasi kas antra šeima. Jeigu susituokia bažnyčioje, bet nesimeldžia kasdien, nelanko bažnyčios, tokie skiriasi viena šeima iš trijų. O jeigu susituokusieji kas sekmadienį kartu eina bažnyčion ir kartu kasdien meldžiasi, skiriasi iš 1249 porų viena pora. Štai Jums akivaizdus rezultatas.

Šeimų centrų darbuotojai, būtinai turėtų tai pasakyti jaunavedžiams, kad parodytų šitą vaistą, kaip išgydyti Lietuvos šeimą, kaip padaryti, kai dabar šeimos griūna, kad jų šeima nesugriūtų.

Teko skaityti kunigo Neciunsko pasakojimą apie mokslo draugą, su kuriuo jis gimnazijoje sėdėjo vienam suole. Abu galvojo į seminariją, bet paskui tas draugas nutarė, kad turi pašaukimą šeimai, apsivedė, o Neciunskas įstojo į seminariją.

Kadangi apsivedęs jo draugas, matome, galvojo apie seminariją, reiškia, buvo labai religingas, tikrai kasdien kartu su žmona, vėliau su vaiku, meldėsi. Bet štai pasipainiojo jo gyvenimo kelyje moteris, ir jau jie skiriasi. Taip, skiriasi. Jis jau pradėjo vaikščioti pas kitą moterį, butą pasidalino pusiau, išmušė duris, kad atskirai galėtų vaikščioti.

Kartą jis išsiruošė pas savo naują mylimąją vakare, bet kažką prisiminęs, kad reikia paimti, grįžta atgal į butą ir girdi: už sienos jo žmona sako: „Sūneli, juk tu sakei – mūsų tėtis labai nelaimingas, reikia už jį melstis. Tu šiandien nepasimeldei“ – ir girdi, kaip sūnelis girgždina lovą, lipa iš jos ir jau kalba „Tėve mūsų“, girdi ir žmonos balsą. Taip jam suspaudė širdį, kad pro kitas duris jis įėjo ir atsiklaupė šalia. Ir jie susitaikė.

Žinot, aš šitą atsitikimą pasakojau vienam komunistui sovietiniais laikais. Kai kunigas važiuoja su Švenčiausiu pas ligonį, negalima kalbėtis, bet kai grįžta atgal, aprūpinęs ligonį – gali kalbėtis. Štai jam papasakojau, kad, „Spiegel“ žurnalo tyrimais, dvylika kartų rečiau skiriasi susituokusieji. Papasakojau apie to kunigo Neciunsko mokslo draugą.

Ir žinot, ką man pasakė tas komunistas, kuris mane vežė? „Kunige, aš nematau jokio stebuklo, čia psichologija. Jeigu mes, komunistai, turėtumėme tokią formulę, kurią kasdien kartu kartotume: „Ir atleisk man mano kaltes, kaip ir aš tau atleidžiu“, – argi nesusitaikytume? Štai kodėl susitaiko tikintieji, kai taip meldžiasi.“ Aš jam padėkojau: „Ačiū Jums, kad Jūs bent psichologiškai pripažįstate, o mes tikime, kad dar ir Dievas veikia.“

Tad pasimelskime, kad Dievas gydytų sergančią Lietuvos šeimą.

Parengta pagal Panevėžio vyskupijos Šeimų centrų rekolekcijų medžiagą.

3 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version