Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedra jau daugiau dvidešimtmetį liepos 11-ąją kasmet mini savo gimtadienį.
Iš nebūties prikelta pagrindinė vyskupijos bažnyčia vyskupo Juozo Žemaičio buvo konsekruota 1998 metų liepos 11-ąją. Per karą susprogdintos ir pokariu sovietinės valdžios neleistos atstatyti šventovės sienos buvo išardytos, o ant žemėmis užpiltų pamatų įrengtas miesto skveras. Bet atėjus Atgimimui atgimė ir praeitis.
Popiežius Jonas Paulius II Vilkaviškio vyskupijos vyskupu paskyrė Juozą Žemaitį, jis užsibrėžė atstatyti Vilkaviškio katedrą. Darbams vadovauti ir Vilkaviškio parapijos klebonu bei dekanu paskyrė kun. Vytautą Gustaitį. Po svarbių derinimųsi su valdžia, po visuomenės nuomonių išklausymo, pagaliau gautas leidimas katedrą atstatyti. Šis darbas patikėtas prof. Vytauto Nasvyčio vadovaujamai grupei. Tai buvo nelengvas procesas, nes katedros projektas neišlikęs.
Naują statybos projektą, remdamasis senomis nuotraukomis ir žmonių prisiminimais parengė J. Palaima. 1991 metų rugpjūčio 25 d. buvo pašventinti pamatai, įmūrytas kertinis akmuo, įleista kapsulė su katedros istorija – kaip atmintis būsimoms kartoms. Katedra iškilo per neįtikėtinai greitą laiką.
Raunant skvero medžius senosios bažnyčios teritorijoje buvo atrasti sugriautosios bažnyčios (statyta 1870- 1881 m.) pamatai ir jos statytojo kun. Antano Lesniausko (Lesnievskio) (1936 – 1983 m.) karstas ir plokštė su atitinkamu užrašu…
Katedros konsekracijos 25- mečio šventė prasidėjo šventoriuje. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila palaimino pirmosios katedros statytojo, dekano kunigo Antano Lesniausko (Lesnievskio) pietrytinėje šventoriaus šventoriaus koplyčioje palaidojimo vietą žyminčią atminimo lentą.
Po sukalbėtos maldos ir sugiedoto „Viešpaties angelo“ iškilmės persikėlė į katedrą. Kanauninkas doc. prof. Kęstutis Žemaitis pranešimu „Metų iššūkiai“ pasidalijo istorinėmis įžvalgomis, kada ir kaip kūrėsi bei gyvavo Vilkaviškio vyskupija, kas yra ir ką reiškia katedra.
Pranešėjas akcentavo 1989 metų situaciją, kai popiežius Jonas Paulius II Vilkaviškio vyskupijai paskyrė vyskupą Juozą Žemaitį. Tačiau situacija buvo tokia, kad po karo ir sovietinės okupacijos neliko nei katedros, nei aukštu mokslo lygiu garsėjusios kunigų seminarijos. Atėjo laikai, kai galima buvo grąžinti ar atkurti tai, kas prarasta. Pradėjo atsikurti katalikiškos organizacijos, atstatomos karo metais sugriautos bažnyčios.
Plojimais paskatintas tarti žodį dabartinės katedros statytojas prelatas Vytautas Gustaitis prisiminė, kaip jam, jaunam kunigui, atrodė neįtikėtina, kai dar 1981 metais susirinkę vyskupijos kunigai kalbėjo apie katedros atstatymą, o garbaus amžiaus bendrapavardžio Garliavos paarapijos kunigo Andriaus Gustaičio frazę: „Šio darbo imkis tu“ palaikė pajuokavimu. Dabar, sakė, dėkoja Dievui, kad davė išminties ir jėgų šiam darbui.
Atsakymą į dažną klausimą, kas daugiausiai prisidėjo finansiškai, prelatas iliustravo dar Amerikoje sutikto prof. prelato Vinco Bartuškos išmintimi ir perduota patirtimi: „Pastatyti bažnyčią reikalingi trys daiktai: pirmas daiktas – pinigai, antras daiktas – tai pinigai ir trečias daiktas – tai pinigai.“ Jei didžiuojamės katedros vitražais – tai žinotina, kad tai kunigo V. Bartuškos dovana. Bet, anot prelato V. Gustaičio, „žinotina ir tai, kad vitražas sudarytas iš mažų stiklo gabalėlių, o tie gabalėliai – tai visi mes. Daugiausia prisidėjo eiliniai, paprasti žmonės, uoliausi katalikai, kuriems rūpėjo, kad Dievo namai šiandien stovėtų.“
Prelatas prisipažino, kad per visus 25 -erius metus dar nėra žiūrėjęs katedros konsekravimo iškilmių video įrašų. Per sunku juos žiūrėti. „Aš visą laiką dėkoju Dievui už tuos žmones, kurie statė katedrą, o statė visi be išimties. Ir tie, kurie prisidėjo auka, ir tie, kurie meldėsi, ir net tie, kurie keiksnojo, sakydami, kiek galėjo būti pastatyta namų iš tų plytų… Ir jiems ačiū, nes jie buvo toji varomoji jėga, skatinanti kaip nors daryti, kad niekas nepajaustų skriaudos ir viską daryti iš grynos širdies. Ir šiandien aš galiu pasakyti visiems nuoširdų ačiū,“.- dalijosi prelatas.
Prieš šv. Mišias iš zakristijos kunigų procesija pasuko į dešinę bažnyčios navą prie šv. Antano altoriaus. Vyskupas pašventino į nišą įkeltą vyskupijos globėjo šv. Antano skulptūrą. Tai vyskupijos katedros kapitulos kanauninkų dovana Vilkaviškio katedrai jos ketvirčio amžiaus jubiliejaus proga.
Prieš pradedant šv. Mišias vyskupas Rimantas Norvila pasveikino visus susirinkusius iš Vilkaviškio ir kitų vyskupijos parapijų švęsti katedros sidabrinio jubiliejaus, kvietė Eucharistijoje Viešpačiui dėkoti už visas malones, kurias gauname šiuose Dievo namuose, visose bažnyčiose, kasdieniniame mūsų gyvenime. Pamokslo pradžioje vyskupijos ganytojas pastebėjo, kad 1998 metais liepos 11 dieną ši šventovė buvo pašaukta naujam gyvenimui ir perskaitė ištrauką iš katedros konsekracijos akto. Konsekracijos aktas ir visi šventės aprašymai liudija tos dienos iškilmingumą ir to meto pakilią nuotaiką, didelį džiaugsmą, nors ta diena buvo labai lietinga.
Vyskupas R. Norvila vienintelis iš tada Lietuvoje buvusių vyskupų nedalyvavo konsekracijos iškilmėse, nes kaip Kauno arkivyskupijos ganytojas buvo komandiruotėje Romoje. Dabar su vilkaviškiečiais dalijosi užrašytais, paskelbtais spaudoje autentiškais kunigų, parapijiečių prisiminimais iš įvairių laikotarpių, kaip buvo sugriauta ir kaip kilo katedra, kaip jautėsi ir kaip mąstė žmonės, kaip sovietinė valdžia neleido bažnyčios atstatyti, o visiškai sugriovė, net komjaunuoliškų talkų būdu. Pasirėmė mintimi iš vyskupo Juozo Žemaičio interviu, kad „pradėjus atkasinėti pamatus, buvo atkasama ir praeitis“.
Vyskupas tarė „ačiū“ prelatui Vytautui Gustaičiui ir šimtams, net tūkstančiams žmonių, kurie daugiau ar mažiau darbavosi drauge, palaikė statybas talka, malda, auka. Ir pagarsino, kad 2026 metais švęsime vyskupijos įkūrimo 100 -metį, todėl šiai datai reikės jau pagrąžinti katedros vidų, nes ant bažnyčios sienų nusėdo dulkių. Tačiau šie Dievo namai sulauks ne tik būsimo ypatingo vyskupijos šimtmečio jubiliejaus, bet ir daug amžių tarnaus Dievo garbei ir žmonių išganymui. O mums svarbiausia, pasak vyskupo, naudotis šiais Dievo namais ir visomis malonėmis, kurios ateina per juos, stiprina, ugdo gyvąją bažnyčią.
Iškilmingoje atnašų procesijoje Vilkaviškio parapijos ir vyskupijos dekanatų atstovai dovanojo katedrai liturginių rūbų, ūkininkai pintinę duonos kepalėlių, kuriuos išdalijo po pamaldų iš bažnyčios išeinantiems žmonėms.
Po vyskupo palaiminimo sveikinimus jubiliejaus proga išsakė visa eilė sveikintojų. Lietuvos Seimo narys Algirdas Butkevičius sake, kad tiesiog sunku patikėti, jog jau praėjo 25 metai po tos lietingos konsekracijos dienos, kaip ir sunku įsivaizduoti, jog katedros vietoje kelis dešimtmečius vešėjo miesto skverelis. Išreiškė įsitikinimą, kad katedra stovės tūkstantmečius… Katedros administratoriui Virginijui Gražulevičiui įteikė liturginių rūbų komplektą, o katedros statytoją Vytautą Gustaitį pasveikino su garbės prelato vardo suteikimo 25-mečiu. Šiuo titulu buvo įvertintas dvasininko didžiulis indėlis į katedros statybą. Priminė, kad jis savo entuziazmu uždegė daugybę žmonių, statybų reikalu keliaudamas nuo JAV iki Australijos. Jo pasiaukojamo darbo ir talento dėka katedra buvo pastatyta neįsivaizduojamai greitai. Dovanojo prelatui gyvybės medį, kuriame įrašyta: „Tai, kas išeina iš širdies, širdį ir pasiekia“.
Prelatui bažnyčioje aidėjo galingi ilgi plojimai. Rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka pastebėjo, kad dauguma iškilmėse esančių žmonių yra katedros atstatymo istorijų liudininkai. Dėkojo prelatui ir dabartiniam klebonui už kuriamą dvasinę bendrystę. Dekanato šeimos centro vadovas Evaldas Plečkaitis paantrino, kad tik mūsų širdžių bendrystė su Dievo palaima gali įveikti visas žemiškas kliūtis ir nuo savanorių katedrai įteikė piniginę auką. Sveikino Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos atstovai, kiti.
„Nuostabus dalykas, kai mes esame kartu,“ – sakė dekanas Virginijus Gražulevičius. Ir dėkojo vyskupui , prelatui už tėvišką globą, broliams kunigams už bendrą maldą. Kiekvienam kunigui įteikė po katedros sukaktį priminsiančią žvakę. Pasak vyskupo pastebėjimo, Viešpats taip sutvarkė, kad katedros konsekravimo 25-ečio minėjimo iškilmėje dalyvavo 25 vyskupijos kunigai.
Dekanas Virginijus Gražulevičius dar pasidžiaugė, kad parapijoje turi daug žmonių, į kuriuos gali atsiremti, kad visada sulaukia paramos ar padrąsinimo. Tad keliolikai parapijiečių įteikė padėkas ir žvakeles. O visiems padovanojo muzikinį pasveikinimą, kurį atliko Muzikos mokyklos kanklininkės (vadovė Daiva Venienė) ir nuostabių balsų savininkai Povilas Padleckis ir Žygimantas Galinis.
