Lietuvos katalikų bendruomenę sukrėtė kunigo Kęstučio Palikšos atvejis, kuris tampa gera proga prabilti apie skaudulius, kamuojančius Bažnyčią. Neapsistosime ties šios bylos detalėmis, kurios priklauso bažnytinės ir pasaulietinės teisės kompetencijai, pagaliau sprendimus turime palikti ir Dievo teismui, tačiau pamokas iš šios skaudžios istorijos turėtume gerai įsisavinti visi, kurie nėra abejingi katalikybės situacijai Lietuvoje.
Tačiau tik pažvelgus į platesnį etinį ir istorinį kontekstą, galima šiek tiek paaiškinti Bažnyčią krečiančios krizės, kuri pasireiškia ir Lietuvoje, pobūdį. Mes matome nusikaltimus, nuodėmes, blogį, bet yra gilesnės, labiau kultūrinės ir sisteminės priežastys lemiančios šios bjaurasties pasireiškimą katalikybėje.
Vertėtų įsisąmoninti, kad vien dėl krikščionybės poveikio pedofilija nūdien yra moralinė problema. Seksas su berniukais ir mergaitėmis – ypač su berniukais – buvo visuotinai pripažinta elgsena Antikos pasaulyje. Krikščionybė atmetė šią pagonišką seksualinę praktiką, nes manė, kad ji yra lytiškumo iškraipymas. Jei nebūtų krikščionių mąstytojų ir pamokslininkų veiklos, įstatymai prieš pedofiliją niekada nebūtų išvydę dienos šviesos.
Tokia buvo situacija pagoniškoje Graikijoje ir Romoje. Tačiau istorijoje įvyko Jėzaus Kristaus apsireiškimas. Kadangi krikščionybė palaipsniui išplito į visą pagonišką Romos imperiją, vyravęs vyrų, turinčių lytinių santykių su berniukais, rėmimas, pavirto į nepakantumą, nes būtent krikščionybė pedofiliją pavertė moraline problema.
Tas pats pasakytina apie homoseksualumą, apeiginę prostituciją, abortus, vaikžudystę. Visos šios visuotinai pripažintos pagoniškos socialinės praktikos tapo moralinėmis problemomis tik dėl krikščionių tikėjimo plitimo. Palaipsniui krikščionybė per evangelizacijos procesą pradėjo dominuoti Vakarų kultūroje.
būtent krikščionybė pedofiliją pavertė moraline problema.
Šį istorinį kontekstą verta papildyti keliomis svarbiomis detalėmis: senovės Graikijoje ir Romoje vyrai dažniausiai lytiškai santykiaudavo su berniukais nuo 12 iki 18 metų, kai berniukai bręsta ir tampa vyrais. Tai reiškė tam tikrą įvesdinimą į vyrų pasaulį.
Dauguma vyrų turėjo tokių lytinių santykių, nes tai buvo graikų – romėnų kultūros norma, ir šie vyrai galėjo būti tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs. Tad pedofilija buvo ne moralinė dilema, o tik veiksmas, kurį atlikdavo dauguma vyrų.
Trumpai tariant, homoseksualumas buvo susijęs su pedofilija. Tuo metu nebuvo skirtumų tarp homoseksualumo, pedofilijos, hebefilijos (lytinių santykių su paaugliais nuo 11 iki 14 metų) ir efebofilijos (seksas su 15–19 metų paaugliais). Vien vyravo troškimas lytiškai santykiauti su 12–18 metų berniukais.
Jei atidžiai peržiūrėtume JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje paskelbtas ataskaitas apie dvasininkų lytinį piktnaudžiavimą, tai pamatytume iškalbingą statistiką – apie 70-75 proc. dvasininkų prievartos aukų buvo vyriškos lyties, iš kurių 60 proc. priskiriami hebefilijos ir efebofilijos atvejams.
Kaip ir kun. K. Palikšos atveju nefiksuota prievarta, bet akivaizdus efebofilijos faktas. Kunigo pomėgis gėjų internetinėms svetainėms liudija jo homoseksualią orientaciją.
Esame didelės krizės, su kuria dabar susiduria Visuotinė Bažnyčia, akivaizdoje. Joje įsitvirtino homoseksualus tinklas, kuriame esantys dvasininkai aktyviai dalyvauja pasaulio nukrikščioninimo procese, medžiodami berniukus nuo 12 iki 18 metų, taip atgaivindami graikų–romėnų seksualinius įpročius tarp katalikų.
bažnyčioje įsitvirtino homoseksualus tinklas, kuriame esantys dvasininkai aktyviai dalyvauja pasaulio nukrikščioninimo procese.
Šie seksualiniai grobuonys surado puikią terpę klerikalinėje kultūroje, kuriai būdingas slaptumas, uždarumas ir konspiracinė tyla. Deja, Lietuvoje šios nuostatos klesti, nes kitaip sunku paaiškinti Vilniaus arkivyskupijos vadovybės teiginius, kad niekas nieko nežinojo (ar nenorėjo žinoti?) apie kanclerio seksualinius nuotykius.
Tikroji priežastis, kodėl homoseksualumas vėl įsitvirtino kultūroje ir teisėje, yra krikščioniškumo menkėjimas Vakarų kultūroje. Kuo labiau sekuliarizavosi Vakarų civilizacija, tuo atitinkamai palengva vyko grįžimas prie pagoniškų papročių. Šis procesas neaplenkė ir Bažnyčios.
Paradoksas, kad žmonės, kurie yra atsakingi už pasaulio evangelizaciją efektyviai „prisideda“, kad paspartintų Vakarų civilizacijos nukrypimą nuo krikščionybės principų. Tokiu būdu šie dvasininkai yra vieni pagrindinių nukrikščioninimo ir grįžimo į pagonybę veiksnių, nes bet koks pokalbis su klausiančiais apie Bažnyčią prasideda nuo aiškinimosi dėl pedofilijos.
Šiuo metu nėra nieko, kas galėtų labiau pakenkti Bažnyčios mokymo moraliniam ir teologiniam autoritetui, nei ši velniška papiktinimo ir veidmainystės sąjunga, kuri pakerta galią skelbti Gerąją Naujieną. Visiškas Bažnyčios apsivalymas įvyks vien sąžiningai atsakius į visus klausimus susijusius su dvasininkų gyvenimo būdu, sutikus, kad reikia atsisakyti galios taktikos tarpusavio ryšiuose, hierarchinio uždarumo sistemos.
Ateities kelią galime apibūdinti remdamiesi praeitimi. Kyla klausimas: kaip išjudinti ir pakeisti praeitį, kuri skaudžiai gelia dabarčiai? Kaip kompensuoti papiktinimus, išdavystes ir melą? Kaip pakeisti Bažnyčios veikimo būdą ir kompensuoti prarastą laiką, kuris kainuoja sielas?
Kitaip tariant, nieko nevyks be atsivertimo.
Atsivertimas – tai naujos prasmės suteikimas išgyventai patirčiai. Atsivertimas – tai ne tik atvirumas ateičiai, bet ir mąstymo apie gyvenimą ateityje pakeitimas. Atsivertimas – tai visų pirma mūsų praeities metanoia, ateinančio Kristaus įvedimas į mūsų gyvenamo pasaulio kodus, kad pamatytume, kaip Jis teikia viltį.
