Karas Ukrainoje daugeliui tikinčiųjų netikėtai vėl aktualizavo 1917 m. vykusius Dievo Motinos apsireiškus Fatimos kaimelyje Portugalijoje. Mat šių apsireiškimų epicentre figūravo Rusija. Paradoksalu, kad apreiškimus patyrę vaikai manė, jog paslaptingoji ponia jiems kalba apie nusidėjėlę moterį, už kurią reikia karštai melstis ir atgailauti…
Visam pasauliui vėl pajutus iš Rusijos kylančią grėsmę, Fatimos įvykiai prikausto dėmesį. Juo labiau, kad palyginti neseniai buvo minimas šio apreiškimo šimtmetis, ir jau tuomet buvo girdimos kalbos esą galime sulaukti apokaliptinių įvykių.
Galime sakyti, kad šie pranašai buvo savotiškai teisūs – koronaviruso pandemija, pasaulinis karantinas, socialiniai neramumai, o ir dabar Ukrainoje kilęs karas, slėpiningai sekė po Fatimos apreiškimo jubiliejaus.
Patys Fatimos apreiškimai kupini apokaliptinių vaizdų ir pranašysčių. Regėtojams buvo pažadėta greita Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, išpranašauti Spalio revoliucija Rusijoje ir Antrasis pasaulinis karas, taip pat juos aplankė pragaro vizijos.
Dabartiniuose kontekstuose tikinčiųjų vaizduotę kaitina vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis. Ji viešai tapo žinoma palyginus neseniai – tik šio amžiaus pradžioje, prieš tai 56 metus pragulėjusi kelių popiežių archyvuose, kol popiežius Jonas Paulius II nusprendė ją atskleisti pasauliui.
Šiame tekste, kurį 1944 m.užrašė viena iš regėtojų sesuo Liucija galime perskaityti įspūdingą viziją. Būtent jos pradžia dabar Fatimos apreiškimo šalininkų aktyviai aptarinėjama ir laikoma pranašyste apie Trečiąjį pasaulinį karą.
„Po tų dviejų dalių, kurias jau paaiškinau, Dievo Motinos kairėje ir kiek aukštėliau pamatėme Angelą su liepsnojančiu kalaviju kairėje rankoje; kalavijas kibirkščiavo, skleidė liepsnas, kurios, atrodė, uždegs pasaulį. Tačiau liepsnos užgesdavo susilietusios su spindesiu, sklidusiu į jį iš Dievo Motinos dešiniosios rankos. Dešine ranka rodydamas į žemę Angelas garsiai šaukė: „Atgaila, atgaila, atgaila!”
Svarbu pastebėti, kad 2000 m. birželio 26 d., po Fatimos trečiosios paslapties teksto paviešinimo anuometis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris (Jozefas Racingeris), būsimasis popiežius Benediktas XVI, paskelbė Fatimos žinios teologinius komentarus.
Būtina paminėti, kad prieš juos skelbdamas kardinolas aplankė regėtoją ir paprašė s. Liucijos įvertinti jo įžvalgas. Vienuolė patvirtino, kad šie komentarai atitinka apreiškimo dvasią ir jį tiksliai interpretuoja.
Mus dominančią viziją J. Ratzingeris komentuoja taip: „Angelas su liepsnų kalaviju Dievo Motinos kairėje (…) žymi grasinimą teismu pasauliui. Kad jis gali sudegti liepsnojančioje jūroje, šiandien jokiu būdu nebėra vien fantazija: pats žmogus savo išradimais pasigamino liepsnų kalaviją.
Tada regėjime pasirodo griovimo galiai priešinga jėga – viena vertus, Dievo Motinos spindesys, kita vertus, tartum iš jo sklindantis atgailauti raginantis balsas. Taip įtraukiamas žmogaus laisvės momentas: ateitis jokiu būdu nėra nekintamai determinuota, ir vaikų matytas vaizdas nėra iš anksto nufilmuoti ateities dalykai, kurių nė kiek nebeįmanoma pakeisti.
Apskritai visas regėjimas skirtas tiktai apeliuoti į laisvę ir ją pakreipti teigiama linkme. Regėjimo tikslas nėra parodyti filmą apie nekintamai užfiksuotą ateitį. Jo tikslas kaip tik priešingas – mobilizuoti jėgas keitimuisi į gera. (…) Regėjime veikiau kalbama apie pavojus ir išgijimo kelią.“
Tad pranašystė nėra vien tai, kas turi nutikti, o ir perspėjimas apie dabarties įvykius. Fatimos Angelas aiškiai rodo du kelius išvengti pasaulinio gaisro – Dievo Motinos artumas ir atgaila.
Pranašystė nėra vien tai, kas turi nutikti, o ir perspėjimas apie dabarties įvykius.
Todėl nenuostabu, kad kovo 25 d., būtent per Atgailos pamaldas popiežius Pranciškus paaukos Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai.
Be abejo, kad ne vienas katalikišką praktiką paviršutiniškai pažįstantis žmogus gali klausti, kokia šio veiksmo prasmė? Praeitis liudija, kad toks veiksmas kviečia neapsiriboti vien medžiaginiais dalykais ir su viltimi žvelgti į ateitį.
Prisiminkime – 1942 m. spalio 31 d., siaučiant Antrojo pasaulinio karo audroms, popiežius Pijus XII Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai paaukojo visą pasaulį ir po metų įvyko Teherano konferencija suformavusi antihitlerinę koaliciją.
Kito, Šaltojo karo, įkarštyje, 1964 m. lapkričio 21 d. Paulius VI, per Vatikano II susirinkimą, pasitelkęs ten dalyvavusius vyskupus, atnaujino Rusijos paaukojimą Nekalčiausiajai Širdžiai.
Popiežius Jonas Paulius II net trys kartus atliko šį veiksmą. 1981 m. birželio 7 d., Romoje, 1982 m. gegužės 13 d. Fatimoje, o 1984 m. kovo 25 d. Šv. Petro aikštėje Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai paaukojo visas pasaulio tautas. Pažvelgę į šias datas nesunkiai aptiksime sąsajas su Lenkijoje kilusiu „Solidarumo“ judėjimu ir netrukus žlugusia Sovietų Sąjunga.
Taip istoriniai įvykiai persipina su viltingu maldingumu, tikėjimo šventimu. Tai nereiškia, kad religiniai veiksmai yra kažkokia magija, per kurią dieviška galia mechaniškai atsiliepia į apeigas. Jie yra tikėjimo slėpiningu Dievo veikimu žmonių istorijoje išraiška. Pagaliau tokios tikėjimo manifestacijos telkia tikinčiuosius bendrystei ir stiprina jų katalikišką tapatybę.
Savo komentarus Fatimos žiniai kardinolas Josephas Ratzingeris baigė žodžiais, kurie tobulai tinka mūsų išgyvenam laikmečiui.
„Blogis pasaulyje galingas, tą nuolatos matome bei patiriame; jis galingas, nes mūsų laisvė vis leidžiasi nustumiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogišką širdį ir dėl to mūsų laisvė pasisuko gėrio, Dievo, link, laisvei rinktis blogį paskutinis žodis nebepriklauso.
Nuo tada galioja: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16, 33). Šiuo pažadu kliautis mus kviečia Fatimos žinia.“
