Jorko arkivyskupas Terstanas buvo viena įtakingiausių to meto figūrų viduramžių Anglijoje. Jo vardas ilgą laiką buvo išnykęs iš bažnytinės ir liaudies atminties, ir tik neseniai Anglijos paveldo (angl. English Heritage) ekspertai beveik atsitiktinai XV a. rankraštyje aptiko įrašą, rodantį, kad arkivyskupas, tarnavęs 1114-1140 m., yra vienas iš dingusių pirmųjų Anglijos šventųjų.

Šį atradimą padarė daktaras Michaelas Carteris (Maiklas Karteris), Anglijos paveldo (English Heritage) nekilnojamojo turto tarnybos vyriausiasis darbuotojas. Jis tyrinėjo Kembridžo Karališkojo koledžo archyvus ir pamatė apeiginę knygą iš Pontefrakto vienuolyno. Vienuoliai vedė visų vienuolyne minimų šventųjų švenčių kalendorių.

Mokslininkas pastebėjo knygoje raudonu rašalu padarytą vasario 6 d. įrašą lotynų kalba - "Šventojo Terstano, Jorko arkivyskupo, mirtis, 1140 metai nuo Kristaus gimimo". Šis įrašas įrodo, kad šventasis buvo gerbiamas praėjus trims šimtmečiams po jo palaidojimo, o Pontefrakto vienuoliai šventąjį Terstaną įrašė į šventųjų knygas, nurodo Carteris. "Anglijoje yra 173 šventieji, kuriuos Pontefrakto vienuoliai priskyrė prie "dangiškojo šventųjų būrio", - sako mokslininkas. - Kaip kuris nors iš jų galėjo dingti?

Atsakymus galima rasti Henriko VIII ir Tomo Kromvelio asmenyse. Reformacijos metu nepaprastai siautėjo pogromai, ypač vienuolynuose. Apytikriai apskaičiuota, kad iš viso Anglijos viduramžių bažnyčių materialaus turto išliko ne daugiau kaip 5 procentai, o kalbant apie vienuolynus, galbūt išliko mažiau nei 1 procentas buvusio turto."

Terstanas gimė Normandijoje apie 1070 m., kai Vilhelmas Užkariautojas nusiaubė Šiaurės Angliją per vadinamąjį "Šiaurės žygį", per kurį žuvo dešimtys tūkstančių vietos gyventojų (dabar daugelis tai laiko genocidu). Terstano tėvas buvo paskirtas Šventojo Pauliaus katedros Londone kanauninku ir 1104 m. su šeima persikėlė į Angliją. Terstanas tarnavo karaliaus Vilhelmo II, o vėliau jo brolio Henriko I dvasiniu patarėju, kuris 1114 m. nusprendė savo kuklų kapelioną pakelti į Jorko arkivyskupo postą.

Galbūt karalius Henrikas tikėjosi, kad toks greitas iškilimas padės išspręsti ilgalaikį ginčą tarp Jorko ir Kenterberio dėl viršenybės. Kenterberio dvasininkai manė, kad būtent jie turėtų būti aukščiausi Anglikonų Bažnyčioje. Tačiau arkivyskupas Terstanas atsisakė pripažinti šias pretenzijas ir duoti oficialų paklusnumo Kenterberio arkivyskupui įžadą. Bijodamas užsitraukti karaliaus rūstybę dėl šio poelgio, jis pasitraukė į Europą ir ten gyveno penkerius metus.

Pasibaigus vikingų antpuoliams ir kitoms invazijoms, visoje Europoje prasidėjo klestėjimas ir XII a. renesanso pradžia, ypač pažymėta Oksfordo ir Kembridžo universitetų atsiradimu ir suklestėjimu. Grįžęs į Angliją, arkivyskupas Terstanas, padedamas popiežiaus, išsprendė ginčą su Kenterberio dvasininkais, po to ėmėsi steigti vienuolynus.

Po Henriko I mirties 1135 m. Anglijoje kilo pilietinis karas tarp imperatorienės Matildos (Henriko dukters) ir jo sūnėno Stepono iš Blua šalininkų. Pasinaudojęs neramumais, 1138 m. į šalį įsiveržė Škotijos karalius Dovydas I. Arkivyskupas Terstanas, pasinaudodamas savo didele įtaka Bažnyčioje ir žmonėms, sušaukė anglų kariuomenę, kuri Standarto mūšyje nugalėjo škotus. "Nėra abejonių, kad jis buvo puikus bažnytinis politikas ir palaikė plačius ryšius su aukščiausiais šalies pasaulietiniais ir bažnytiniais asmenimis", - sako Carteris. - Tačiau politiniai ir kariniai rūpesčiai netrukdė jam būti nepaprastai pamaldžiu žmogumi".

Po jo mirties Pontefrakto vienuoliai paskelbė Terstaną šventuoju. Po dvejų metų jie atidarė kapą ir rado jo kūną nesuteptą ir skleidžiantį "šventumo kvapą". Pasak istoriko Carterio, tada jis buvo paskelbtas šventuoju be popiežiaus palaiminimo, nes tuo metu kanonizacijos procesas dabartine forma dar neegzistavo. "Šiame sensacingame rankraštyje esantis įrašas yra nedviprasmiškas arkivyskupo Terstano šventumo įrodymas", - sako Carteris.

The post Anglijoje netikėtai rastas pamirštas šventasis appeared first on LAIKMETIS.

Čia dirbanti archeologų komanda rado dviejų ankstyvųjų viduramžių bažnyčių liekanas. Viena iš jų - tai katedra, esanti netoli Adulio miesto centro, o kitoje, esančioje toliau į rytus nuo miesto uosto, yra sudėtingas kolonų žiedas, įrodantis, kad bažnyčia kadaise turėjo kupolą.

Nors šios dvi bažnyčios pirmą kartą buvo atkastos atitinkamai 1868 m. ir 1907 m., iki šiol jos nebuvo kruopščiai tyrinėtos.

Pastatai datuojami kaip pastatyti V a., o tai reiškia, kad jie priklausė Aksumo karalystei.

Nuo I iki X a. Aksumo karalystė valdė teritoriją, kuri apėmė didžiąją dalį dabartinės Eritrėjos, Etiopijos, Sudano, Džibučio, Jemeno ir Saudo Arabijos.

Krikščionybė karalystėje paplito IV a. po karaliaus Ezanos atsivertimo. Tačiau, kaip pažymima Medievalists.net publikuotame straipsnyje, „išliko nedaug fizinių įrodymų apie šį ankstyvąjį christianizacijos etapą […] Šią spragą padeda užpildyti šių dviejų bažnyčių tyrinėjimai", nes dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų po to, kai šios dvi bažnyčios buvo pirmą kartą atkastos, archeologai atlieka tyrimus šiuose pastatuose naudodami šiuolaikinius metodus.

Medievalists.net sako, kad daktaras Gabriele Castiglia (Garbrielis Kastilija) iš Pontificio Istituto di Archeologia Cristiana vadovauja komandai, kuri atlieka abiejų bažnyčių radiokarboninį datavimą. Surinkti duomenys padeda komandai suprasti šių pastatų reikšmę ir vaidmenį, kurį jie galėjo atlikti laipsniškai keičiantis religijai Afrikos Kyšulyje.

The post Eritrėjoje aptiktos dvi ankstyvųjų viduramžių bažnyčios appeared first on LAIKMETIS.

Juk net Liberalų partijai tvarkant švietimą buvo pavykę įtikinti ministeriją, kad Antika ir Biblija būtų mokykloje išskirtos kaip svarbūs Vakarų civilizacijos šaltiniai, iki šiol veikiantys mūsų literatūras ir kultūras.

Pamenu, tąsyk siūlymui įtraukti į literatūros programą Bibliją prieštaravo pažangūs Kauno Jėzuitų gimnazijos lituanistai ir kai kurie kiti mokytojai. Remiami visuomeninio transliuotojo jie aiškino, kad Biblijos Lietuvos jaunimas mokykloje skaityti negali, nes „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“.

Kaip be Biblijos gimnazistai perpras Antaną Škėmą ir Romualdą Granauską, Albertą Camus ir Ernestą Hemingway'ų? - klausėme anąsyk kolegų mokytojų ir Švietimo ministerijos darbuotojų. Ir jai vadovavę liberalai suprato: mokinių kultūriniam raštingumui Biblijos reikia.

Visgi, ratas apsisuko. Ir jau konservatoriams ir krikščionims demokratams tvarkant Lietuvos švietimo reikalus, Biblijos vieta mokykloje suabejota: iš savarankiško Vakarų civilizacijos šaltinio ji paverčiama tik priedu prie viduramžių kultūros.

„Biblija pati savaime nėra kultūrinė epocha. Tai pamatinis Vakarų civilizacijos kultūros tekstas, be kurio neįmanoma adekvačiai suvokti Viduramžių literatūros“, - raštu atsakė į lituanistų užduotą klausimą dėl Biblijos priskyrimo viduramžiams Nacionalinės švietimo agentūros vadovė.

O Renesanso, Baroko, Apšvietos, Romantizmo, Modernizmo literatūrą ir meną be Biblijos suprasti tikrai galima? Ar kaip tarybinėje mokykloje Michelangelo „Dovydą“ aiškinsime mokiniams vien kaip „renesansinį žmogaus kūno išaukštinimą“?

Taip, Biblija nėra „kultūrinė epocha“, bet ji - savarankiškas, iki šiol veikiantis Vakarų civilizacijos tekstas, ne „priedas prie Vviduramžių“. Tad kam ją nuvertinti?

The post Dr. Darius Kuolys. Vargas dėl Biblijos appeared first on LAIKMETIS.

Bet kokį kultūros renginį vengiu velti politikos į subtilybes, nesvarbu, kas ir kokių pažiūrų. Politika neturi skaldyti bei atimti iš žiūrovo teisės rinktis jam priimtiną kultūrą: spektaklius, renginius ar, kaip šiuo atveju, buvo bandyta provokacijos būdu sugadinti Naisių šeimos festivalį. Bet visuomenė neleido, kad tai įvyktų, o tai reiškia, kad žmonės turi savo nuomonę ir vertybes - ne ponas kultūros ministras sprendžia, kam ir kokius renginius rinktis.

Deja, ko gero, tai yra pirmasis atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuomet kultūros ministras, šiuo atveju Simonas Kairys, akiplėšiškai žėrė pagarbos ministrui nekeliančius žodžius: „… Naisių festivalis niekuo nesiskiria nuo viduramžių santvarkos, kuomet visuomenė nebuvo pažengusi, neturėjo žmogaus teisių. …O tas festivalis gali tiesiog likti lyg koks paveldo objektas. Na, tarkim, festivalyje būtų galima susipažinti su viduramžių tradicijomis. Pavyzdžiui, būtų galima susipažinti, kaip degindavo raganas ant laužo, kaip moterys neturėjo teisių į savo apsisprendimą ar žmonės negalėjo tiesiog mylėti to, ką iš tikrųjų myli.“

Akivaizdu, kad kultūros ministras publiką, pasirinkusią dalyvauti jiems patinkančiame kultūros renginyje, šiuo atveju Naisių šeimos festivalyje, tiesiai šviesiai išvadino nepažengusia visuomenės dalimi. Čia įsiterpčiau ir, visgi, drįsčiau pasakyti kitaip. Demokratija, gerbiamasis ministre, yra laisvė rinktis, prigimtinė galimybė turėti teises bei būti nediskriminuojamam absoliučiai jokiu pagrindu, kadangi visi iš prigimties yra lygūs. Rodos, identiškos vertybes yra ir liberalizmo doktrinos.

Demokratija, gerbiamasis ministre, yra laisvė rinktis.

Visgi nei būdamas liberalu, nei demokratinės valstybės valdžios institucijos galva, rodos, šių vertybių ne tik kad nesuprantate, bet jas ir sąmoningai ignoruojate. Gerbiamas ministre, ką čia galima lyginti su tuo viduramžių pasaulėžiūros paveldo objektu? Klausimą palieku atvirą Jums pačiam.

Paskutinis sakinys, kad Naisių festivalis galėtų tapti paveldu, pažindinančiu su viduramžių santvarka - raganų deginimu ir žmogaus teisių ribojimu - sumušė žemo lygio rekordą, ir tai bandydamas savo piktdžiugiška šypsena parašė pats šios kadencijos kultūros ministras. Kaip rašė žmonės po jo paties įrašu socialiniame tinkle: „Nei ministras, nei dar labiau kultūros…“ Jaučiama svetima gėda.

Kultūra negali būti maišoma su politika.

Jei norite griauti, skaldyti kultūrą, siūlau pasirinkti kitą ministeriją. Kultūra negali būti maišoma su politika, esame visi skirtingi. Ir man ne viskas patinka, kas vyksta politikoje, bet ribos turi būti. Tad pritariu keliems menininkams, kurie Antakalnio kapinėse išlydint gerbiamą aktorių Regimantą Adomaitį tarė tokius žodžius: „Lietuva neturi kultūros ministro. Ne dėlto, kad nebuvo surengtos valstybinės laidotuvės, bet dėl požiūrio į skirtingas nuomones, kurios vienaip ar kitaip skamba iš visuomenės lūpų.“

Šie žodžiai buvo ištarti kai dar buvo ruošiamasi Naisių šeimos festivaliui, ką gi, tenka pasakyti, kad šiuos menininkų ištartus žodžius patvirtinote bandydamas naikinti kultūrą, kuri turi dešimties metų gražias tradicijas švęsti, darniai leisti laiką.

Žinant stiprų Seimo Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio charakterį, kuris ne visada visiems patinka, tačiau šioje vietoje pirmininkas parodė, kad kultūra yra viso ko aukščiau ir nedera skaldyti visuomenę naudojantis kultūra.

Kultūra yra ta sritis, kuri turi vienyti skirtumus, nesvarbu, ar esi kino, operos ar šiuolaikinio teatro fanas. Šiuo atveju kolegai V. Juozapaičiui labiau tiktų eiti kultūros ministro pareigas.

The post Robertas Šarknickas. Atvėsus emocijoms arba Lietuva neturi kultūros ministro appeared first on LAIKMETIS.

Pastebėjau, kad ieškančių paparčio žiedo Joninių naktį kasmet vis mažiau. Matyt, vis daugiau tiki tuo, ką sakė Pūkuotukas.

Mano klasikinis išsilavinimas biologijos srityje taip pat sako, kad paparčio žiedo nėra, nėra vienaragių ir undinių – Maironis buvo didis melagis parašęs apie tą Jūratę. Nėra ir Lochneso pabaisos, nėra gyvybės Marse, nors būtų taip įdomu, jei ji būtų. Nėra meilės, nėra draugų, tik interesai - čia jau politikai taip kalba. Tad paieškomis geriau neužsiimti.

Galima atidėti į šalį tą žiedą, laužus, žolelių rinkimą ir kitus Joninių užsiėmimus, nes jau paminėjome tokio vieno Jono gimtadienį.

Šių dienų gyvenimo kontekste verta prisiminti, kad tas Jonas, mūsų atmintyje likęs Krikštytojo pravarde, buvo „kampuotas“ vyrukas. Sakė tiesą, nedailindamas kalbos leksikos ir stiliaus korektiškumu, oponentų vardams prikabindavo spalvingus, bet ne visada malonius būdvardžius. Visiškai ne pagal viešųjų ryšių mokymus ir ne pagal korektiškumą. Šiandien jo feisbuką ar tviterį užblokuotų, apkaltinę neapykantos kalba. Šiandien, regis, ir minkštadūšiai nuosaikieji krikščionys ne žavėtųsi Jonu, o jį pasmerktų kaip kokį radikalą ar klerikalą.

Šiandien, regis, ir minkštadūšiai nuosaikieji krikščionys ne žavėtųsi Jonu, o jį pasmerktų kaip kokį radikalą ar klerikalą.

Pažiūrėjus labai formaliai galima tvirtinti, kad Jonas paguldė galvą už tai, kad gynė šeimą, kurią šiandien daug kas vadina tik tradicine, ir buvo nepakankamai tolerantiškas valdovui, praktikuojančiam civilinę sąjungą. Va koks! Buvo kaltinamas tuo, kad į sambūrius renka neišsilavinusius ir „nepraustaburnius“ iš visokių pašalių, kelia neįgyvendinamus reikalavimus, bendrauja su nusidėjėliais ir, galiausiai, savo kalbose remiasi žmonių nuomone, kas yra visai kvaila, nes „reikalus“ juk spręsti reikia „siaurame rate“.

Panašu, kad Jonas gerokai išgąsdino tuometinę administraciją. Jos atstovai, kaltindami Joną neapykantos kalba, savo kalbose neapykantą liejo dešimtimis kartų intensyviau. Jis bei jo bendrai buvo ir keikiami, ir išjuokiami, ir dar, ir dar… Toje šalyje buvo daug „tiesos žinovų“, kurie aiškino, kad Jono idėjos yra pasenę ir neaktualios, jo kalbas visi pamirš po kelių dienų ir t. t. Tačiau minėti „tiesos žinovai“ bijojo Jono ne dėl nekorektiško žodžio. „Tiesos žinovai“ bijojo tiesos.

Jonas savo ruožtu žinojo, kad jis netobulas, todėl ir sakė, kad po jo ateis kitas - tas kitas kalbės subtiliau, gyvens tobuliau, ne tik kvies pasikeisti, bet realiai viską pakeis. „Tiesos žinovai“, kaip pasirodė, jo išsigando dar labiau. Iki šiol bijo. Pikantiška detalė Joninių šventės istorijoje yra tai, kad mūsų šalyje Jono Krikštytojo gimtadienis valstybine švente virto daugiausia liberalių ateistų iniciatyva, jiems reikėjo „laisvos“ vasariškos dienos. Šiemet nedaug trūko, kad vadinamasis Civilinių sąjungų įstatymas būtų priimtas beveik kaip makabriška „gimtadienio dovana“ tam pačiam Jonui. Tikiu, kad parlamentarai nežinojo, ką daro. O jei žinojo, tai jau… trūksta žodžių. Jonas pasakytų… Gerai, kad turėtume tokį Joną…

Nežinome, kokius valdininkus Mindaugas skyrė ir koks buvo šalies korupcijos indeksas, nežinome ar vaivorykštė jam buvo gamtos ar politikos reiškinys. Bet turėjo būti gerai.

Kadangi tekstus „Laikmečiui“ rašau ne kasdien, tai naudojuosi proga pasveikinti skaitytojus ir su artėjančia Mindaugo karūnavimo švente. Kol visi dar nepradėjo sveikinti vienas kito, ne nuodėmė pasidžiaugti, kad kažkada turėjome tikrą monarchiją - ne pačių rinktą, o iš Dievo malonės ateinančią valdžią. Nežinome, kokius valdininkus Mindaugas skyrė ir koks buvo šalies korupcijos indeksas, nežinome ar vaivorykštė jam buvo gamtos ar politikos reiškinys. Bet turėjo būti gerai.

Gal pasaulis buvo kitoks - aiškesnis, nes daug ko šiandieniško jame nebuvo. Net bulvių nebuvo, nes Amerikos dar neatrado, ir gintis teko be kokio anų laikų NATO pagalbos, tiesiog patiems. Valstybę valdė karalius, o mes buvome tiesiog žmonės. Atrodo, kad Mindaugas buvo tas, kuris paliko po savęs geriau nei rado, o toliau tai, kaip čia pasakius… Dabar mus dažnai valdo tie, kurie save vadina liaudies tarnais. Panašu, kad valdo liokajai ir kambarinės - mes gi save vadinsime ponais ir poniomis.

Tie (geri) Mindaugo laikai vadinami viduramžiais. Nežinia kodėl, bet viduramžiai tapatinami su kažkokiomis tamsumomis ir baisybėmis. Kai mano pažiūras kas ima vadinti viduramžiškomis, atšaunu, kad būtent tais viduramžiais mūsų valstybė buvo didžiausia Europoje, ir tos valstybės paveldą kaimynai atsimena tikrai ne kaip vergovę, veikiau, priešingai.

Tai viduramžiais tauta turėjo geopolitinį stuburą, pati pasirinkdama sąjungininkus, politinę ideologiją ir tikėjimą… Daug čia galima kalbėti bei rašyti. Ukrainiečiai šiandien mūsų istoriją užrašo žymiai patraukliau, nei mes patys, jie mus vadina tiesiog Lietuva, o mes, lyg gėdindamiesi savo istorijos, dangstomės kažkokia trijų raidžių kombinacija – LDK. Bent jau širdyse grąžinkime sau Mindaugą ir Lietuvą kaip Lietuvą.

Ukrainiečiai šiandien mūsų istoriją užrašo žymiai patraukliau, nei mes patys.

Didysis karo teoretikas Carlas von Clausewitzas (Karlas fon Klauzevicas) teigė, kad didžioji geopolitinė misija yra priešus paversti savo draugais. Taip kažkada padarė amerikiečiai, susidraugavę su anglais, o vėliau ir su vokiečiais. Su rusais nepavyko, nes pastarieji netiki galimybe rasti pasaulyje tikrų draugų. Per kelis pastaruosius mėnesius sužinojome, kad karas gali būti čia ir dabar, kad tame kare yra tikri draugai ir priešai, sužinojome, kur yra tikroji riba taro Europos civilizacijos ir ne.

Sovietmečiu buvo tokia populiari ukrainietiška daina, šiandien sakytume - hitas. Ukrainietiškai ji vadinosi „Červona ruta“. Graži ir apie meilę. Lietuviškieji lingvistai ją vadino „Raudona rūta“, nors kažkaip neskoningai tas atrodė. Iš tikro „Červona rūta“ yra ukrainietiškas paparčio žiedo analogas - šiaip jau geltona gėlelė, paraudonuojanti tik tą ypatingą naktį.

Ne paslaptis, kad Rytų apeigų krikščionių Joninės (dar vadinamos Ivano Kupalos švente) sutampa su mūsų Mindaugo karūnavimo švente. Nežinia, ar Mindaugas, ar Jonas to norėjo, bet… taip jau sutampa. O tame populiariame ukrainietiškame hite dainuojama apie tai, kad „raudonos rūtos“ - to paparčio žiedo - nereikia ieškoti kažkur toli. Juk esame kartu. Ir viskas bus gerai. Laimėsime, kad ir per vargus bei skausmus. Kaip galiausiai laimėjo Jonas ir Mindaugas.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Paparčio žiedas appeared first on LAIKMETIS.