Lituanistai švietimo ministrės ir Nacionalinės švietimo agentūros vadovės neseniai paklausė: kodėl būsimoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje Biblija priskirta viduramžiams?
Juk net Liberalų partijai tvarkant švietimą buvo pavykę įtikinti ministeriją, kad Antika ir Biblija būtų mokykloje išskirtos kaip svarbūs Vakarų civilizacijos šaltiniai, iki šiol veikiantys mūsų literatūras ir kultūras.
Pamenu, tąsyk siūlymui įtraukti į literatūros programą Bibliją prieštaravo pažangūs Kauno Jėzuitų gimnazijos lituanistai ir kai kurie kiti mokytojai. Remiami visuomeninio transliuotojo jie aiškino, kad Biblijos Lietuvos jaunimas mokykloje skaityti negali, nes „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“.
Kaip be Biblijos gimnazistai perpras Antaną Škėmą ir Romualdą Granauską, Albertą Camus ir Ernestą Hemingway’ų? – klausėme anąsyk kolegų mokytojų ir Švietimo ministerijos darbuotojų. Ir jai vadovavę liberalai suprato: mokinių kultūriniam raštingumui Biblijos reikia.
Visgi, ratas apsisuko. Ir jau konservatoriams ir krikščionims demokratams tvarkant Lietuvos švietimo reikalus, Biblijos vieta mokykloje suabejota: iš savarankiško Vakarų civilizacijos šaltinio ji paverčiama tik priedu prie viduramžių kultūros.
„Biblija pati savaime nėra kultūrinė epocha. Tai pamatinis Vakarų civilizacijos kultūros tekstas, be kurio neįmanoma adekvačiai suvokti Viduramžių literatūros“, – raštu atsakė į lituanistų užduotą klausimą dėl Biblijos priskyrimo viduramžiams Nacionalinės švietimo agentūros vadovė.
O Renesanso, Baroko, Apšvietos, Romantizmo, Modernizmo literatūrą ir meną be Biblijos suprasti tikrai galima? Ar kaip tarybinėje mokykloje Michelangelo „Dovydą“ aiškinsime mokiniams vien kaip „renesansinį žmogaus kūno išaukštinimą“?
Taip, Biblija nėra „kultūrinė epocha“, bet ji – savarankiškas, iki šiol veikiantis Vakarų civilizacijos tekstas, ne „priedas prie Vviduramžių“. Tad kam ją nuvertinti?
