„Drobulės atvaizdas labiau atitinka meninę žemo reljefo reprezentaciją nei tikrą žmogaus kūno atspaudą“, – rašo brazilų 3D skaitmeninio modeliavimo specialistas Cicero Moraesas, naudojęs modeliavimo programinę įrangą.

Legendinė drobulė, kurios išmatavimai – 4,4 metro ilgio ir 1,1 metro pločio, yra viena iš garsiausių religinių relikvijų pasaulyje. Ant jos matomas nukryžiuoto vyro veidas, kurį atgailautojai ir religijos tyrėjai laiko Jėzaus atvaizdu – esą jis susiformavo, kai kruvinas Mesijo kūnas buvo suvyniotas į audeklą prieš 2000 metų.

Tačiau skeptikai šią teoriją ginčija, remdamiesi anglies izotopų datavimu, kuris parodė, kad drobulė sukurta tarp 1260 ir 1390 metų – laikotarpiu, kai Europoje itin paplito žemo reljefo skulptūros, ypač ant antkapių, kaip pažymi PBS.

Taigi, ar tai buvo tikrasis Jėzaus po mirties naudotas audeklas, ar viduramžių apgaulė?

Regis, Moraesas šį ilgalaikį ginčą išsprendė, panaudodamas aukščiau minėtąją technologiją moksliniam įrodymui, kad Turino drobulė negalėjo būti naudota Jėzaus kūnui suvynioti.

Norėdamas nustatyti, ar audeklas buvo labiau meninė forma ar religinės paskirties objektas, Moraesas sukūrė du skaitmeninius modelius: trimatį žmogaus kūno modelį ir žemo reljefo žmogaus figūros modelį, praneša „Livescience“.

Vėliau jis naudojo įvairius 3D modeliavimo įrankius, kad skaitmeniniu būdu uždengtų abu kūnus audeklu, ir palygino gautus audeklo vaizdus su istorinėmis Turino drobulės nuotraukomis, padarytomis 1931 m. Tai buvo tarsi kriminalistinė „vyniojimo“ dvikova. Šis tyrimas buvo tarsi ankstesnio eksperimento tąsa, kuriame buvo naudojamas tik trimatis kūno modelis be žemo reljefo versijos.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent žemo reljefo modelis tiksliai atitiko 1931 m. nuotraukose matomą vaizdą, tuo tarpu 3D žmogaus kūno modelis su deformuotu audeklu neatitiko formos.

Šiuo atveju audeklas išsikraipė aplink kūną – šį reiškinį Moraesas palygino su vadinamuoju „Agamemnono kaukės efektu“, kuris kilo nuo neįprastai plataus aukso mirties veido kaukės, rastos senovės Graikijos kapavietėje.

Tai galima palyginti su veido nudažymu ir prispaudimu prie audinio – atspaudas būna iškreiptas ir menkai primena tikrą veidą, todėl mažai tikėtina, kad drobulėje esantis Jėzaus veidas yra tikrasis jo atspaudas.

Todėl Moraesas padarė išvadą, kad Turino drobulė nebuvo tikrasis audeklas, kuriuo buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Veikiau tai buvo atvaizdas, sukurtas naudojant seklų reljefinį modelį kaip formą.

„Turino drobulės atvaizdas labiau atitinka žemo reljefo matricą“, – sakė jis „Livescience“. „Tokia matrica galėjo būti pagaminta iš medžio, akmens ar metalo ir nudažyta – ar net įkaitinta – tik kontaktiniuose taškuose, taip sukuriant matomą raštą.“

Vis dėlto Moraesas neatmetė labai mažos galimybės, kad tai galėjo būti ir tikros trimatės figūros atspaudas.

Kaip ir viduramžiais paplitę Jėzaus reljefai ant antkapių, Moraesas mano, kad Turino drobulė buvo laidotuvių meno kūrinys, „krikščioniškosios dailės šedevras“.

Nepaisant to, daugelis tyrėjų laikosi nuomonės, kad drobulės atvaizdas visgi buvo sukurtas nuo tikro kūno – būtent Jėzaus.

Paduvos universiteto profesorius Giulio Fanti savo tyrime tvirtina, kad Turino drobulė yra tikras įrodymas apie Jėzaus Kristaus kančias, remiantis kraujo dėmių raštais.

Fantis nurodo, kad „analizuojamos įvairios kraujo tėkmės kryptys iš šoninės žaizdos, tikėtinas plaučių skysčio buvimas“ bei kitos dėmės, rodančios patirtas kančias.

The post Naujas tyrimas neigia Turino drobulės autentiškumą appeared first on LAIKMETIS.

Giulio Fanti (Džiulijo Fanti) - Paduvos universiteto mechaninių ir šiluminių matavimų profesorius - teigia, kad makroskopinė ir mikroskopinė kraujo dėmių analizė tiksliai atspindi „su Jėzumi Kristumi susijusias fizines sąlygas“, kurios „atitinka Jėzaus Kristaus aprašymą Šventajame Rašte, ypač keturiose kanoninėse evangelijose“.

G. Fanti yra daugiau kaip 50 studijų apie Turino drobulę autorius, taip pat yra išleidęs knygų šia tema. Turino drobulė - laidojimo audeklas, kuriuo, daugelio manymu, buvo suvyniotas Kristaus kūnas po jo mirties ant kryžiaus, - pastaraisiais dešimtmečiais buvo didelių mokslinių diskusijų objektas: vieni gynė jos autentiškumą, kiti teigė, kad tai viduramžių klastotė.

Ant drobulės įspaustas erškėčių vainiką nešiojančio vyro kūnas ir veidas, ji padengta kraujo dėmėmis. Ji saugoma Šventosios drobulės koplyčioje Turine, Italijoje, kur daugelis katalikų ją gerbia kaip šventą Kristaus nukryžiavimo relikviją. Vatikanas neturi oficialios pozicijos dėl jos autentiškumo.

Remiantis G. Fanti tyrimu, kraujo dėmės ant drobulės šono ir priekio rodo, kad kraujas teka trimis skirtingomis kryptimis: vertikaliai, kai kūnas yra vertikalioje padėtyje, pasviręs 45 laipsnių kampu ir horizontaliai, kai lavonas guli ant šono. Tyrėjas teigia, kad „pavienės srovelės rodo staigų jų krypties pasikeitimą; tikėtina, kad kraujas tekėjo, kai lavonas buvo pajudintas“.

Tyrime priduriama, kad trys skirtingos kraujo spalvos rodo tris „skirtingas kraujo rūšis“: „pomirtinį kraujo nutekėjimą“, atsiradusį judinant kūną, mažiau matomą, - panašu, kad tai „priešmirtinės kraujo dėmės“, kurios greičiausiai atsirado, „kai Jėzus dar buvo prikaltas prie kryžiaus“, bei „kraujo serumo nutekėjimą“. Dar teigiama, kad ant dėmių matomos plakimo žymės, atitinkančios plakimą prie stulpo, o kraujo kiekis atitinka kraujo kiekį, kuris galėjo atsirasti dėl Evangelijose aprašytų žaizdų.

Be to, kraujyje rastos nanodalelės, „atpažįstamos kaip kreatininas“, atitinka „labai sunkius kankinimus, kuriuos patyrė Jėzus“, teigiama tyrime. Jame priduriama, kad „hipotetinis didelis karbamido kiekis“ kai kuriose kraujo dalyse „reiškia inkstų … sutrikimą arba užsikimšimą, o tai yra būklė, suderinama su intensyviu plakimu … inkstų srityje, sukeliančiu mikrocitinę anemiją“.

„Ši mikrocitinė anemija, taip pat padidėjusi dėl ilgo badavimo, leidžia manyti, kad Jėzui buvo itin sunku gauti deguonies, o tai greičiausiai lėmė itin apsunkintą jo kvėpavimą, - toliau rašoma tyrime. - Jėzui teko smarkiai padažninti kvėpavimą, - priduriama tyrime, - taigi, padažnėjo ir širdies dūžiai, todėl pagrindinė jo mirties priežastis buvo širdies priepuolis.“

Tėvas Robertas Spitzeris, jėzuitų kunigas ir „Magis Center of Reason and Faith" prezidentas, agentūrai CNA sakė, kad „visi šie [Fanti tyrime rasti] požymiai sutampa su Jėzaus Kristaus nukryžiavimu“. Jis yra tvirtas Turino drobulės autentiškumo šalininkas.

R. Spitzeris taip pat teigė, kad kreatinino kiekis kraujyje „paprastai rodo sunkią politraumą [sunkius sužalojimus keliose vietose]“, ir pridūrė, kad „kraujas paimtas iš asmens, patyrusio didžiulę sunkią politraumą“.

„Vyras neabejotinai sunkiai kvėpavo“, - kalbėjo jis, remdamasis tyrimo išvadomis. „Jis patyrė tikrų kankinimų. … Galima pasakyti, kad jis neteko labai daug kraujo … ypač nuo plakimo rykštėmis, kurį jis patyrė.“

Pasak dvasininko, kraujo įrodymai atskleidžia, kad „Jėzaus nukryžiavimas ant kryžiaus buvo unikalus“. Gindamas drobulės autentiškumą, jis sako, kad „viduramžių klastotojas“ negalėjo numatyti XXI a. mokslinių audeklo tyrimų: „[Jis] tikrai nebūtų naudojęs aukos, patyrusios sunkią politraumą, kraujo serumo“.

R. Spitzeris rėmėsi kitais naujausiais tyrimais, gindamas Turino drobulės autentiškumą, ypač 2022 m. Italijos mokslininkų iš Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos Bario mieste paskelbta plačiakampės rentgeno spindulių sklaidos analize. Tyrėjų komandai vadovavo Liberato De Caro (Liberatas De Karas).

Atliekant tyrimą buvo naudojama plačiakampė rentgeno spindulių sklaida, siekiant ištirti natūralų celiuliozės senėjimą Turino drobulės mėginyje, ir nustatyta, kad audinio amžius turėtų būti apie 2000 metų - tai atitinka Kristaus mirties laikotarpį. Šios išvados prieštaravo 1988 m. atliktam garsiam anglies datavimo tyrimui, pagal kurį Turino drobulės amžius buvo nustatytas XIII arba XIV amžiuje.

R. Spitzeris CNA aiškino, kad rentgeno spindulių sklaida yra „tikrai idealus datavimo testas“ ir kad jis „iš tikrųjų suteikia patikimumo kitiems surinktiems duomenims“. Jis taip pat rėmėsi tyrimais, kuriuose analizuojamas žiedadulkių DNR, sakydamas, kad Turino drobulė „turėjo būti lauke… mažiausiai tris-keturis šimtmečius“ šiaurinėje Judėjos ir Jeruzalės teritorijoje, kad būtų galima atsižvelgti į vietinių augalų žiedadulkes.

Be to, jis kritikavo 1988 m. anglies datavimo tyrimą kaip nepatikimą, teigdamas, kad užterštumas gali turėti įtakos anglies datavimui ir kad tyrėjai paėmė medžiagą tik iš nedidelės drobulės dalies, užuot paėmę kelis mėginius iš skirtingų drobulės dalių. Jis pažymėjo, kad Turino drobulė buvo pažeista per 1500 m. gaisrą ir sutaisyta naudojant to laikmečio medžiagą,. Dar jis tvirtino, kad anglies datavimo tyrime naudotas audinys „tikrai nėra tas pats lininis audinys, iš kurio pagaminta likusi drobulės dalis“, o audinys, pridėtas taisant viduramžiais.

Nepaisant viešų diskusijų dėl jos autentiškumo, Turino drobulė ir toliau traukia piligrimus iš viso pasaulio ir išlieka visuomenės susidomėjimo objektu.

Praėjusią savaitę, kai laikraštis „New York Post“ išspausdino dirbtinio intelekto pagalba sukurtą atvaizdą, kuriame pagal Turino drobulėje esantį atspaudą buvo atkurtas Jėzaus Kristaus veidas, drobulė vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. 2022 m. Vašingtono Biblijos muziejuje penkis mėnesius veikė paroda apie Turino drobulę.

The post Kraujo dėmės ant Turino drobulės atitinka Kristaus kankinimus - tyrimas appeared first on LAIKMETIS.

Iš latekso ir silikono pagaminta skulptūra sveria apie 165 kg. Jos laikysena - mirusio Kristaus, esančio rigor mortis, poza. Kojos šiek tiek sulenktos, rankos sukryžiuotos. Matomas visas ant drobulės esančio vyro kūnas, nieko nepraleista, įskaitant apipjaustymą.

Panaudoti plaukai yra žmogiški, jie matomi visame kūne, nuo kojų iki galvos, su visu tikroviškumu, nepraleidžiant nė vienos detalės.

Priartėjus prie figūros - rankas laikant už nugaros pagal ekspozicijos lankytojams skirtas taisykles - galima stebėti kiekvieną odos porą, strazdanas, blakstienas ir antakius.

Nugara šiek tiek pakelta, todėl ant galvos matyti erškėčių vainiko padarytos žaizdos, o ant pakaušio yra savotiška nedidelė pynė, kuria surišti plaukai. Taip pat matyti mėlynės ant pečių, atsiradusios dėl kryžiaus svorio nešiojimo.

Ant odos matyti kiekviena plėštinė žaizda, atsiradusi dėl plakimo, ir vinių pėdsakai rankose bei kojose, taip pat tarp penkto ir šešto šonkaulių dešinėje pusėje. Nosis sulaužyta, o dešinioji akis sumušta.

Salamankos vyskupas Jose Luisas Retana Gozalo sakė, kad šis hiperrealistinis atvaizdas nereiškia „teologinio konflikto", nes Paslaptis tapo kūnu. Priešingai, „tai bus pagalba pamatyti Paslaptį, kvietimas į Paslaptį".

Be nukryžiuotąjį Kristų vaizduojančios figūros, yra parengiamoji ekspozicija, kurioje žiūrovas supažindinamas su plakimo ir nukryžiavimo tikrove bei Šventosios drobulės tyrimais.

Hiperrealistinė skulptūra bando žiūrovui pateikti „žmogaus kokybės kūną be meninio judesio", be interpretacijos, sukurtą remiantis daugiadisciplininiais moksliniais duomenimis, paremtais Šventosios drobulės tyrimais.

Parodos kuratorius Álvaro Blanco, skyręs daugiau nei 15 metų tyrimams, prieš tai ilgai aiškina istorinius ir mokslinius duomenis, kurių kulminacija - hiperrealistinis kūnas.

Per parodos pristatymą Salamankos katedros zakristijoje A. Blanco prisipažino, kad tą akimirką, kai pamatė baigtą kūną, buvo įsitikinęs, jog „jis yra priešais Jėzų, jis yra priešais Jėzaus iš Nazareto kūno atvaizdą".

Skulptūrą, vadovaujant Blanco, kūrė menininkų grupė.

Planuojama, kad „Paslaptingasis žmogus", kurį pristato bendrovė „ArtiSplendore", besispecializuojanti kultūros ir meno paveldo ekspozicijų ir turizmo srityje, Salamankoje liks nuo keturių iki šešių mėnesių.

„Per ateinančius 20 metų norime aplankyti bažnyčias visame pasaulyje", - sakė bendrovės vykdomasis direktorius.

The post Ispanijoje eksponuojamas pirmasis itin tikroviškai atrodantis Kristaus kūnas appeared first on LAIKMETIS.

Režisieriaus 1978 m. dokumentiniame filme „Tylusis liudytojas" (The Silent Witness) buvo tiriama relikviją gaubianti paslaptis. D. Rolfe'as teigia, kad jo neįtikino 1988 m. atlikti bandymai, kurie turėjo įrodyti, kad drobulė yra viduramžių klastotė. Jis pasiūlė bandymus atlikusiam muziejui sukurti drobulės kopiją ir pažadėjo paaukoti 1 mln. dolerių, jei tai pavyks.

Drobulė - tai lininio audinio juosta su šešėliniu nukryžiuoto žmogaus kūno atspaudu, tarsi ji būtų buvusi užlenkta ant galvos.

Nuo XVI a. ji ilsisi Turino katedroje, tradiciškai gerbiama kaip laidojimo audeklas, minimas visose keturiose Evangelijų versijose apie Nukryžiavimą.

D. Rolfe'as, kurio atlikti drobulės tyrimai paskatino jo atsivertimą į krikščionybę, dabar išleido naują filmą „Kas jis toks?" (Who Can He Be?), kuriame teigiama, kad drobulės autentiškumo klausimas lieka atviras.

„Jei drobulė yra klastotė, tai išradingiausia klastotė istorijoje, - sakė jis, - ir, žinoma, jai yra beveik 2000 metų, tuomet klastojimo technika buvo kur kas mažiau sudėtinga."

Nors kai kurie mokslininkai audeklo gamybą datuoja maždaug 1260-1390 m., vis dar nežinoma, kaip ant jo buvo sukurtas atvaizdas.

„Manoma, kad drobulę sukūrė viduramžių aferistas, o aš sakau taip: jei jis galėjo tai padaryti, vadinasi, ir jūs galite padaryti jos kopiją", - tęsė Rolfe'as.

Manoma, kad drobulė į Europą buvo atgabenta iš Konstantinopolio per Ketvirtąjį kryžiaus žygį - toliau jos istorijos atsekti neįmanoma.

Vatikanas ir toliau ragina mokslininkus tyrinėti drobulę, o krikščionis - gerbti ją kaip įkvepiantį Kristaus kančios atvaizdą.

The post Kino kūrėjas Britų muziejui siūlo 1 mln. dolerių už įrodymus, kad Turino drobulė suklastota appeared first on LAIKMETIS.

Brazilijos grafikas sujungė Turino drobulės duomenis su dirbtiniu intelektu, o jo darbas lėmė nuostabią Jėzaus Motinos Marijos išvaizdos rekonstrukciją.

Rio de Žaneire gimęs Átila Soares da Costa Filho (Atila Šoaresas da Kosta Filjas) baigė pramoninės grafikos studijas. Jis specializuojasi istorijos, filosofijos, viduramžių Bažnyčios, meno, antropologijos ir sociologijos srityse.

Jis yra kelių publikacijų ir straipsnių prestižiniuose žurnaluose, tokiuose kaip „Storia in Focus“ ir „Humanitas“, autorius. Jis taip pat padarė įdomią rekonstrukciją, kuri parodo, kaip Marijos veidas galėjo atrodyti sulaukus 25 metų.

Remdamasis viena iš naujausių Kristaus veido rekonstrukcijų, kurią sukūrė 3D grafikos ir animacijos ekspertas Ray Dowing (Rėjus Dauingas), kuris savo ruožtu rėmėsi Turino drobule, Soaresas nupiešė apytikslį, tačiau labai patikimą Marijos portretą.

Kodėl pagrindas turėtų būti tik Kristaus veidas?

Átila į šį klausimą atsako labai paprastai. Jis laiko išeities tašku Šventojo Rašto teiginius. Kristus, kaip Dievas, tampa žmogumi per hipostatinę vienybę, tai yra, dieviškosios ir žmogiškosios prigimties sąjungą ir su išskirtiniu „biologiniu“ Marijos dalyvavimu. Bibliniai šaltiniai vienareikšmiškai pabrėžia, kad Šv. Juozapas buvo Jėzaus įtėvis, todėl jo biologinis dalyvavimas neįvyko.

Atsižvelgdamas į katalikų tikėjimą, Átila teigia, kad visiškai nekalto prasidėjimo procese Jėzus gavo 50% genetinės medžiagos iš Marijos, o kitus 50% – iš Šventosios Dvasios.

Todėl vienintelis žmogaus genetinis indėlis ateina iš Marijos ir jos karališkosios linijos, kaip Dovydo palikuonės.

Visa ši – remiantis doktrininėmis prielaidomis – analizė leidžia daryti paprastą išvadą: Kristus yra panašus į Marija. Tuo tarpu Turino drobulėje atsispindi jos Sūnaus atvaizdas, artimiausias mūsų turimai tikrovei, todėl iš jos perskaityti bruožai turėtų būti perkelti į moterišką lytį.

Kitas žingsnis buvo pasitelkti nepaprastas šiuolaikines technologijas, tokias kaip skaitmeninė animacija, įkvėpti Marijos veidui gyvybės.

Rezultatas nustebino patį tyrėją, išskirtinį meno žinovą. Kaip paaiškėjo, gautas atvaizdas gerokai skiriasi nuo Marijos atvaizdų, kuriuos žinome iš renesanso ar baroko laikotarpių.

Kaip pabrėžia Átila, šios eksperimentinės rekonstrukcijos rezultatams pritarė vienas iš pirmaujančių drobulės ekspertų Barri M. Schwortz (Baris M. Švorcas), oficialus fotografas dalyvavęs istoriniame Turino drobulės tyrimų projekte 1978–1981 m.

The post Kaip galėjo atrodyti Mergelė Marija? appeared first on LAIKMETIS.

Koplyčios bus atvertos per šv. Jono Krikštytojo iškilmę, mišias aukos apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius.

„Tai nuostabi diena, kai atveriame dar daugiau Katedros lobių. Trys koplyčios, kurios buvo nuo Katedros sugrąžinimo uždarytos, dabar pradeda naują gyvenimą. Tikimės, kad šios naujos maldos vietos skatins tikinčiųjų pamaldumą“, – teigia Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Kaip nurodoma pranešime, į Vilniaus katedrą sugrįžta ir nusavintos meno vertybės iš muziejų fondų.

Katedroje bus galima apžiūrėti ir sugrąžintą XVIII amžiaus zakristijos spintą, kuri pastaruosius 30 metų eksponuota Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

Be kita ko, po metus trukusių kupolo restauravimo darbų atveriama Šv. Vladislovo koplyčia. Lankytojai išvys atidengtą XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje sukurtą, o XX a. uždažytą kupolo dekorą.

Norint aplankyti atvertas koplyčias su gidu, Bažnytinio paveldo muziejus rengs mokamas ekskursijas.

The post Vilniaus katedroje atveriamos 70 metų buvusios uždarytos koplyčios appeared first on LAIKMETIS.

Vos tik pasaulis sužinojo apie Turino drobulę, jos paslaptis nesiliauja jaudinusi žmonių protus ir jausmus. Karštos diskusijos apie drobulės autentiškumą įtraukia platų įvairių specialistų (teologų, istorikų, archeologų, inžinierių, matematikų ir kt.) ratą. Praktiškai nebūna metų, kai koks nors mokslininkas ar mokslinė laboratorija nepateikia naujų argumentų drobulės šalininkų ar priešininkų naudai. Tad bandykime pažvelgti į Turino drobulės paslaptį, jos istoriją, jos autentiškumo šalininkų ar priešininkų argumentus.

Drobulės žmogaus paslaptis

Turino drobule yra vadinamas 4 m 37 cm ilgio ir 1 m 11 cm pločio lininis audinys, kuris virš 400 metų yra saugomas Turino katedroje. Drobulėje matomas dvigubas nuogo žmogaus kūno atspaudas tiek iš priekio, tiek iš nugaros. Atspaudai išdėstyti galva prie galvos - atrodo, jog kūnas buvo paguldytas aukštielninkas ant apatinės audeklo dalies, o vėliau užklotas kita drobulės dalimi. Kūno atvaizde ryškiau matyti įvairios žaizdos bei sužeidimai ant kairiosios rankos riešo, kojų ir dešiniajame šone. Drobulėje kūno atvaizdo kontūrai yra išsilieję ir neryškus, plika akimi jį galima įžvelgti tik iš keleto metrų atstumo, tačiau yra matomas veidas, barzda, plaukai, lūpos, pirštai.

Remiantis atliktais audeklo moksliniais tyrimais, įmanoma tiksliau pažinti drobulėje matomo žmogaus žaizdų tikrąją kilmę. Ant abejų drobulės žmogaus atspaudų pastebima daugybė sumušimo žaizdų ir įdrėskimų, taip pat ant galvos erškėčių vainiko paliktos žymės. Kentėjusio žmogaus veidas buvo labai sužalotas, nes abu antakiai ištinę, nosies kremzlė sulaužyta. Be to, aptikta labai daug plakimo rimbais pėdsakų ant nugaros, krūtinės, kojų, matyti net metalinių rutuliukų, kuriuos romėnai pritaisydavo prie rimbo galo, žymės.

Tačiau pagrindinė drobulės žmogaus mirties priežastis yra uždusimas. Nenatūraliai padėta galva, rankų bei liemens pozos leidžia daryti prielaidą, kad kai kūnas buvo suvyniotas į lininį audeklą, jis buvo jau sustingęs. Bet ant drobulės nėra jokių mirusio kūno irimo pėdsakų. Vadinasi, kūnas išbuvo suvyniotas į drobulę tiek laiko, kiek reikėjo, kad susiformuotų įsispaudęs atvaizdas. Kūnas buvo išvyniotas iš audeklo taip, kad nesusigadintų kraujo pėdsakai.

Daug krikščionių pasaulyje tiki, kad į šį audeklą po mirties buvo suvyniotas Jėzus Kristus, ir, kad jame matomi atspaudai priklausė būtent jam. 

Pirmasis skeptikas buvo vyskupas

Jono evangelijoje skaitome, kad Velykų rytą, prie Jėzaus kapo atbėgę mokiniai tuščiame kape suranda paliktas drobules ir jas pamatę įtiki. Daugiau Naujasis Testamentas apie Kristaus įkapes (kaip ir apie kitus su Jėzaus gyvenimu susijusius daiktus) neužsimena.

Tačiau krikščionių (ypač ortodoksų) tradicijoje visada buvo pasakojama apie įvairius audeklus ant kurių Išganytojas palikęs savo veido, kūno pėdsakus. Vienas rankraštis mini, kad 944 metų rugpjūčio 15 d. Bizantijos imperatoriaus atstovas sakė prakalbą dviejų drobulių atgabenimo į Konstantinopolį proga. Vienas audeklas buvo kutuotas rankšluostis, ant kurio aptinkami paties Kristaus palikti jo veido atspaudai, kaip pasakoja legenda, Edesos (dabartinė Urfa, Turkija) karaliui, kad šis galėtų išsigydyti nuo jį kamuojančios ligos.

Apie antrąją drobulę buvo pranešama, kad joje įžvelgiami viso Kristaus kūno atspaudai. XI – XII a. bizantiški šaltiniai mini, kad ten ji atkeliavo iš arabiškųjų kraštų. Spėdami tolesni drobulės maršrutą, jos autentiškumo šalininkai mano, kad Vakarus ji pasiekė iš Rytų Bažnyčios, kryžiaus žygiu metu. Pirmą kartą ji buvo viešai pademonstruota 1357 m. vienoje Šampanės srities bažnyčioje.

Ypatingą vaidmenį šioje istorijoje vaidina, istorinių šaltinių minimas, Žofrua de Šarni I. 1349 metais jis vedė Otono de la Rošo vaikaitę Žaną de Virži. Manoma, kad būtent Otonas de la Rošas, vienas iš keturių pagrindinių kryžiaus žygių vadovų, tuo metu valdęs Atėnus, 1204 metais pasisavino drobulę, kuri tapo jo šeimos nuosavybe. La Rošų šeimos relikvija, ėjusi iš rankų į rankas, pagaliau buvo nugabenta į naujai de Šarni pastatytą bažnyčią. Drobulės išstatymas sutraukė minias maldininkų.

Pirmuoju skeptiku tapo tuometinis Troyes vyskupas Pjeras d‘Arsi 1389 metais informavęs popiežių, kad vietinė bažnyčia pelnosi iš „gudriai“ ištapyto audeklo. Vyskupas teigė, kad atlikęs tyrimą nustatė dailininką, kuris prisipažino padaręs klastotę. Dėl to buvo uždrausta drobulę viešai eksponuoti, tačiau 1390 m. panaikindamas šį draudimą, popiežius Klemensas VII pabrėžtinai kėlė sąlygą, kad drobulė nebūtų vadinama „Kristaus įkapėmis“. Žofrua de Šarni anūkė Margareta 1453 m. pardavė drobulę Liudvikui ir Anai Savojiečiams, kurie saugojo ją Šamberi, o vėliau perkėlę savo hercogystės sostinę į Pjemontą, pasiėmė ją su savimi.

1532 m. gaisro metu audeklas smarkiai nukentėjo nuo išsilydžiusio sidabro, tai ir dabar nesunkiai galima pastebėti. 1578 m. drobulė buvo perduoda Bažnyčios nuosavybėn bei pergabenta į Turiną, kur saugoma iki šių dienų. Drobulė dar pateko į gaisrus 1934 m. ir 1998 m., o 1508 m. ji buvo iškilmingai išnešta pagerbti tikintiesiems ir įrodant jos autentiškumą viešai buvo verdama aliejuje, kaitinama, trinama ir plaunama, tačiau atspaudai neišnyko.

Ką sako mokslas?

Mokslinio pasaulio susidomėjimas Turino drobule kilo 1898 m. kai Paryžiuje vyko tarptautinė religinio meno paroda. Joje, kaip blogai išsilaikęs krikščionių dailininkų darbas, buvo eksponuojama ir Turino drobulė. Aukštai virš arkos kabojusią drobulę nufotografavo archeologas ir fotografas mėgėjas Sekundas Pija. Jis padarė tik du kadrus, vienas iš jų buvo sugadintas, o ryškindamas kitą priblokštas fotografas tamsiame negatyve išvydo pozityvų Kristaus atvaizdą. Jis visą naktį tikrino ir tikrino savo atradimą, kad Turino drobulėje yra įsispaudęs pozityvus Jėzaus Kristaus atvaizdas, o norint išgauti negatyvą tereikia ją nufotografuoti.

Jau po trijų metų (1901) prancūzų biologas Polis Vinjonas (Paul Vignon) suformulavo teoriją, „vaporigrafica", kuri teigia, kad atspaudas atsirado ant audeklo dėl cheminės reakcijos tarp ant kūno užpiltos alojės, sumaišytos su mira, ir amoniako garų, išsiskyrusių iš mirusio kūno. Ilgainiui ši teorija buvo atnaujinta ir pakeista, atlikus naujus eksperimentus, kuriuos inicijavo kiti tyrėjai. Tačiau P. Vinjono tyrimai atvėrė kelią anatomų analizėms, kurias dar labiau paskatino fotografavimo technikos pažanga, nes nuotraukos išryškindavo detales, kurių neišeidavo pamatyti plika akimi.

Ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus šv. Juozapo ligoninės chirurgo Pjero Barbė (Pierre Barbet) darbai patvirtino, kad kūno atspaudai drobulėje yra anatomiškai tikslūs. Jis aptiko ženklų liudijančių, kad drobulės žmogus tikrai buvo nukryžiuotas. Moksliniai tyrimai sutampa su evangelijų pasakojimais, kad Jėzaus kūnas po mirties nebuvo nuplautas. Drobulės tyrinėjimai parodė, kad nukryžiuotojo rankos vinimis buvo prikaltos per riešus, nes tik per riešus prikaltas žmogus negalėjo nukristi nuo kryžiaus. Kraujo pėdsakai prie dilbio kaulo rodo, kad nužudytasis ant kryžiaus judėjo, norėdamas įkvėpti oro. Vėliau skrodimo salėse atlikti nukryžiavimo žymių tyrimai visiškai sutapo su atvaizdu drobulėje.

Pjeras Barbė atliko išsamius tyrimus su neseniai amputuotomis rankomis. Jis pastebėjo, kad pažeidus pagrindinį rankos plaštakos nervą, nykščio raumuo susitraukia. Taip paaiškėjo, kodėl drobulėje matomi tik keturių pirštų atspaudai. Taip pat pavyko išsiaiškinti dar vieną įdomią detalę, kad sustingusios lavono kojos buvo sudėtos viena ant kitos, kai tuo tarpu visų kitų lavonų kojos yra viena greta kitos.

Tolesni anatomų tyrimai atskleidė, kad ant dešiniojo nukryžiuotojo peties mentės buvo 9 x 10 cm dydžio žaizda. Susidaro įspūdis, kad toje vietoje Jėzaus petį spaudė kažkoks sunkus daiktas. Manoma, kad ši žaizda atsirado, kai nuteistasis mirti nešė kryžių į savo egzekucijos vietą. Išsamūs drobulės tyrimai rodo, kad dešinėje Kristaus krūtinės pusėje, tarp penkto ir šešto šonkaulio, žiojėjo didžiulė atvira žaizda, sukėlusi kraujavimą. Gali būti, kad tai ietimi padaryta žaizda, o kūną paguldžius, iš jos išbėgo kraujas ir pasklido ant drobulės.

Atlikus dėmių tyrimus paaiškėjo, kad ant drobulės tikrai aptiktas žmogaus kraujas. Tačiau įdomiausia tai, kad dviejų tūkstantmečių senumo kraujas yra gana ryškiai raudonos spalvos. Buvo nustatyta, kad tokią ryškią spalvą lėmė per didelis tulžies pigmentų kiekis kraujyje. Peršasi išvada, kad tokiu atveju Kristus patyrė sekinančias kančias. San Antonijo universiteto (Teksaso valstija) Molekulinės biologijos departamentas atliko išlikusio kraujo makrofagų genetinius tyrimus. Gauti stebinantys rezultatai, kad tai vyriškos lyties žmogaus kraujas, kuriame yra genas, būdingas Palestinoje gyvenusioms tautoms.

Daugiausia drobulės tyrimų buvo atlikta aštuntajame dešimtmetyje. Amerikiečių fizikas Džonas Džeksonas 1978 m. subūrė tarptautinę trisdešimties mokslininkų grupę, kurią sudarė įvairių sričių specialistai. Šios grupės žmonės, naudodami šiuolaikinę techniką penkias paras dirbdami pakaitomis Turine tyrė drobulę. Jos išvados iki šiol yra svarbios visiems drobulės tyrėjams.

Buvo nustatyta, kad drobulės audinio raštas yra būdingas II – I a. pr. Kr. ir I a. po Kr. Artimųjų Rytų audiniams. Ant jos buvo rasta žiedadulkių arba dirvožemio dulkelių, būdingų Jeruzalės apylinkėms, kur buvo nukryžiuotas Jėzus. Drobulės žmogus priklauso judėjų – sefardų etninei grupei, buvo apie 178 cm ūgio ir nuo 30 - 45 m. amžiaus. Taip pat buvo atskleista, kad dėmės ant drobulės tikrai yra kraujas, priklausantis AB (ketvirtajai) grupei. Drobulės fotografijose kraujo pėdsakai susilieja su atvaizdo kontūru, tačiau tyrimas parodė, kad jie yra du skirtingi dalykai. Be to, išsiaiškinta, kad kraujo dėmės ant drobulės atsirado prieš atsispaudžiant jame atvaizdui.

XXI a. pradžioje mokslininkai atrado atspaudą monetos, kurios ženklai rodo, kad ji pagaminta 16-aisiais Romos imperatoriaus Tiberijaus arba 29-aisiais metais po Kristaus. Romėniškoji moneta paliko savo pėdsaką ant kairiojo drobulėje atgaminto veido antakio ir iš pradžių, matyt, buvo padėta ant kairiosios akies. Italų mokslininkas Baima Bollone pavadino šį atradimą „lemiamu” ir pareiškė, jog drobulės atsiradimo datos klausimas dabar jau yra „galutinai išspręstas”.

Prieš 35 metus ant dešiniosios veido akies irgi buvo rastas monetos atspaudas, nurodantis  imperatoriaus Tiberijaus laikus. 1986 m. italų numizmatikas Mario Moroni patvirtino, kad uždedant monetą buvo norima užmerkti mirusiojo akies voką.

„Už“ ir „prieš“ diskusijoje Bažnyčia laukia

Atrodytų visi šie atradimai turėtų akivaizdžiai patvirtinti drobulės autentiškumą. Tačiau prieš 30 metų trys laboratorijos nepriklausomai viena nuo kitos paskelbė, jog radioaktyviosios anglies metodu nustatyta, kad drobulė atsirado ne anksčiau kaip XIII ar XIV amžiuje. Kai kurie mokslininkai priėjo prie išvados, kad drobulė yra viduramžiais sukurta klastotė, skirta pelningam piligrimystės verslui palaikyti. Ši teorija įsitvirtino drobulės priešininkų pusėje ir su variacijomis periodiškai yra atnaujinama.

Tada Turino kardinolas Anastasijus Albertas Balestreras viešai piktinosi, kad tuo audiniu kažkas žiauriai pajuokavo. Bet 2004 m. gegužės mėnesį Jungtinių Valstijų mokslininkai pareiškė, jog relikvija „beveik tikrai” yra Jėzaus laikų. 1988 m. atliktų tyrimų klaidingus rezultatus lėmė vėlesnių šimtmečių bakterijų ir grybelio sluoksnis.

Be to, buvo užginčytos Džono Džeksono 1978 m. grupės tyrimų išvados, pažymint, kad visi jos nariai turėjo išankstinę palankią drobulės autentiškumui nuomonę. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tokio pobūdžio audiniai kaip drobulė nebuvo itin naudojami hebrajų ir kitų tautų laidojimo papročiuose. Skeptikai teigia, kad atvaizdas ant drobulės yra plokščias, o jei jis būtų atsiradęs nuo ten gulėjusio žmogaus jis būtų netolygus.

Alyvos į diskusiją papylė ir vienas iš buvusių Džeksono bendradarbių pareiškęs, kad atrado XIII a. plačiai naudojamus raudonus dažus, kurių pigmento sudėtis labai panaši į kraujo. Nuomonės, kad drobulė yra viduramžių dailininko darbo šalininkai sako, jog žydai savo mirusiuosius guldo į kapus sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės, o ne ant klubų, kaip tai matosi iš drobulės atvaizdo. Tuo tarpu drobulės autentiškumo šalininkų požiūriu tai, kad kūnas įsispaudęs drobulėje yra nuogas, o nukryžiavimo žaizdos yra ant riešų, o ne delnuose (kaip tai buvo paplitę viduramžių dailininkų darbuose) liudija jos autentiškumą.

2004 metais drobulės išvirkščiojoje pusėje, lygiai ties ta vieta, kur gerojoje pusėje matyti Jėzaus veidas, italų Paduvos universiteto mokslininkai Džulijus Fantis (Giulio Fanti) ir Roberto Magdžolo (Roberto Maggiolo) aptiko dar vieną žmogaus veido ir galbūt rankų atvaizdą. Panašu, kad išvirkščiojoje lininio audinio pusėje rastas blankus atspaudas, sutampantis su gerojoje pusėje matomu veidu, vėl pakurstys ginčus, ar ši drobulė nėra meistriška viduramžių klastotė. „Tai, kad atvaizdas matyti abiejose pusėse, sumažina bet kokio klastojimo tikimybę", - naujienų agentūroms sakė profesorius Fantis.

Sunkiausiai sprendžiamas klausimas, kaip atvaizdas atsirado ant audinio.

Sunkiausiai sprendžiamas klausimas, kaip atvaizdas atsirado ant audinio. Drobulės šalininkai laikosi nuomonės, kad jis įsispaudė Kristaus prisikėlimo metu, nes fizikai drobulėje aptinka milžinišką šviesos koncentracijos kiekį. Tačiau tokia prielaida palieka tikėjimo sferai.

Bažnyčios vadovybė niekada nėra tvirtinusi, kad Turino drobulė tikrai buvo naudojama kaip Kristaus kūno įkapės. Tačiau ji skatina tolesnius mokslinius jos tyrimus, ir būtent mokslui yra palikusi tarti paskutinį žodį šiuo klausimu. Savo metu Turino kardinolas Džovanis Saldarinis (Giovanni Saldarini) yra pareiškęs, kad drobulės autentiškumas nėra pagrindinis Bažnyčios tikėjimo klausimas: „Mūsų tikėjimui drobulės jokiu būdu nereikia”.

Ji negali būti traktuojama kaip įrodymas, kad Kristus tikrai numirė ir prisikėlė. Jei drobulė autentiška, net tuomet ji tėra tik ženklas mus kreipiantis į tikėjimą Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju Viešpačiu. Šiuo požiūriu yra reikšmingi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Tikinčiajam ypatingai svarbu yra tai, jog drobulė yra Evangelijos veidrodis. Kiekvienam mąstančiam asmeniui ji yra gilių apmąstymų motyvas, kurie gali įtraukti visą gyvenimą. Dievo Dvasia, gyvenanti mūsų širdyse, tepažadina kiekviename troškimą ir dosnumą, kad priimtume drobulės žinią ir padarytume ją gyvenimo įkvėpiančiu kriterijumi“.  

The post Turino drobulės išstatymo transliacija. Drobulės istorija appeared first on LAIKMETIS.

Drobulė viešam pamaldumui išstatoma tik išskirtinėmis progomis, pavyzdžiui, jubiliejiniais metais. Prieš metus Pjemonto regiono sostinėje įvyko neeilinis Turino drobulės išstatymas, kai visas pasaulis buvo paralyžiuotas dėl koronaviruso pandemijos.

Drobulės išstatymo proga pamaldos prasidės 16.30 val. vietos laiku ir, bendradarbiaujant su Vatikano ryšių dikasterija, bus transliuojamos žiniasklaidos šaltinių.

Didįjį Šeštadienį maldą prie Turino drobulės ves Turino katalikų jaunimas, dalyvavęs pasirengime Europos jaunimo susitikimui, Taizé bendruomenės planuotam 2020 m. gruodžio 28 d. - 2021 m. sausio 1 d. Tačiau susitikimas buvo atidėtas dėl karantino apribojimų. Drobulės gerbimo metu jaunimas pristatys savo apmąstymus vilties tema.

Turino drobulė yra drobė, kurios dydis 4,36 x 1,10 m. Joje, kaip tvirtina tradicija, buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas,  jį nuėmus nuo kryžiaus. 400 metų ši drobulė buvo saugoma Turino katedroje specialiai jai pastatytoje koplyčioje.

Nuo XV amžiaus drobulė buvo nuosavybe Savojos dinastijos, kurios palikuonys 1983 m. oficialiai ją perdavė popiežiui, o jis savo ruožtu patikėjo relikviją Turino arkivyskupijos arkivyskupų-metropolitų globai. Dabar popiežiaus Pranciškaus potvarkiu „Drobulės saugotojas“  yra Turino arkivyskupas Čezare Nozilja.

The post Didįjį Šeštadienį Turino drobulė bus išstatyta pagerbimui appeared first on LAIKMETIS.